| Nauja paskyra
Powered by Core Design
 
 
"Panevėžio kraštas" apie G. ir T. Baravykų sodybą
2020.10.25
Image
 
Baravykai savo namus kūrė su didele meile ir kantrybe, tad džiaugiasi sulaukę įvertinimo. A.Švelnos nuotr. 
 
Gražiausia pripažintai sodybai išskirtinumą suteikia paprasčiausi, čia pat laukuose anksčiau gulėję akmenys. Šeimininkai jais ir tvenkinius išgrindė, ir žvyrkelio šlaitus sutvirtino, o pačius didžiausius į gėlių darželius sutupdė. Bet yra čia ir plytų, ir medžio gabalų – istorinių, iš močiutės nugriautų statinių, perkeltų į naujus. 

 

Grožis – nuo akmenų

Traupyje gyvenančių ūkininkų Tomo ir Gražinos Baravykų sodyba šiemet pelnė gražiausiai Anykščių rajone tvarkomos valdos vardą.

Sodybos išskirtinis bruožas – kaskadomis suformuoti šlaitai ir teritoriją bei jos prieigas puošiantys lauko rieduliai.

Dar neprivažiavus sodybos abipus žvyrkelio stūkso didžiuliai akmenys, apsodinti serenčiais, dekoratyvinėmis smilgomis ir kitokiomis gėlėmis, šalia kitų riedulių paberta smulkių akmenėlių.

Ties namais kelio šlaitai aukštėja, apačioje jie sutvirtinti akmeninėm sienom, o viršuje veša senutėlės alyvos.

„Daug traupiečių gražiai tvarkosi, ir pas kaimynus yra į ką pažiūrėti“, – mus pasitikę šeimininkai giria kitus, ne save.

 

Subombarduotą dvarvietę pavertė sąvartynu

„Kiekvienas akmuo iš savo laukų atvežtas“, – glostydama išraiškingus riedulius sako šeimininkė.

Vyras papildo, kad vis dar tempia namo naujus radinius, sandelyje akmenų turi prikaupęs apie 500 tonų, dar nežino, kur panaudos. Dalis akmenų jau pravertė, iš jų sumūrijo savo naujo namo pamatus.

„Turim ir geležinių akmenų, tokių, kurie magnetuis traukia“, - šypsosi pašnekovas.

Baravykai paaiškina, kad  žemė, kur dabar stovi jų namas, kadaise priklausė dvarui, jo savininkas buvo lenkas. Per karą dvarą subonbardavo, vietoj ststinių liko duobės. Sovietmečiu miestelio gyventojai jas pavertė šiukšlynu. Atliekų savartyną nuo netoliese išdygusių namukų skyrė iš dvaro laikų išlikusi tanki alyvų siena.

Dabar jau nelikę nei senų namų, nei sąvartyno. Naujieji valdos šeimininkai paliko tik senąsias alyvas. Kaipgi kirsti – pavasarį joms pražydus nuo kvapo ir grožio net galva svaigsta.

 

Krosnies plytas įmūrijo į sieną

Abu sutuoktiniai traupiečiai, buvę klasiokai, vieno tėvai gyveno viename, kito – kitame Nevėžio krante.

Kur dabar jų gražioji sodyba, kadaise stovėjo G. Baravykienės močiutės namai. Šį žemės plotą jau bebaigančiais griūti pastatais jauna šeima įsigijo prieš 8 metus, tada ir ėmė naujus namus statytis.

„Viską darėm patys, net gyvenamąjį namą pats susiprojektavau, architektai jį tik perbraižė“, - pasakoja T. Baravykas.

Kad naujas statinys šioje vietoje netaptų svetimkūniu, ūkininkai panaudojo išardyto močiutės namelio dalis: senomis grindlentėmis išklojo terasą, krosnies plytas įmūrijo į kambarių sienas – taip tarsi dar stipriau prisirišo prie vietos.

„Mums labai patinka šlaitai, nenorėjom, kad aplinka būtų lygi kaip stalas, buvusių natūralių iškilumų nenukasėme, juos paryškinome“, - sako moteris.


Yra vietos visiems gyviams

Namų valda sukomponuota net keliuose skirtinguose aukščiuose.

Patekęs į kiemą turi žengti per tiltelį. Po juo tyvuliuojantis vanduo irgi kelių aukščių. Viršutinis telkinys negilus, matyti akmenimis išklotas dugnas – tai žaliųjų varlių karalystė.
Žemiau tyvuliuoja išplatėjęs tvenkinys, prileistas dekoratyvinių karpių ir auksinių orfų.

Pakrantės apsodintos retų rūšių smilgomis, nendrėmis ir ajerais, tik rudenį to grožio nebematyti, stiebai jau nupjauti.

Palei dvi namo sienas su vitriniais langais gausu įvairiausios augmenijos, čia ir daugiametės gėlės, ir visžaliai medžiai bei krūmai.

„Neišsigąskit, jei iššliauš žaltys“, - perspėja šeimininkas. Jų šeima gražuolių šliužų nebijo, laiko teisėtais šios teritorijos šeimininkais. Būna, dvimetrinis žaltys susirango ant žemaūgių augalų ir šildosi saulėje.

„Nežinom, ar mūsų skonis geras, darom taip, kaip mums patinka“, - sako abu.

Pora daug keliavusi, mačiusi pasaulio, grožėjosi svečių šalių egzotiškais sodais. Vyras, ieškodamas ekstremalių pojūčių ir egzotikos, kelias savaites gyveno Madagaskare. Parsivežė maliariją. Lietuvoje buvo pirmasis šia liga susirgęs pacientas, medikai net nežinojo, kaip tokį gydyti. Abu yra labai pamėgę Gruziją, ten lankėsi net 6 kartus. Šiemet ketino vykti į Indoneziją, bet pandemija planus sustabdė.

Kad ir daug šalių matė, tačiau nieko nekopijavo, savo namų aplinką formavo taikydamiesi prie esamo kraštovaizdžio, vadovavosi savo skoniu, nesitarė su landšafto specialistais.
„Anksčiau mane štai tie klevai nervino, šitiek lapų nuo jų. Dabar tuos medžius pamilau, matau jų grožį“, - šypsosi moteris.


Perorientuoja į ekologinį

G. Baravykienė dirba mokytoja Traupio mokykloje, tad didžioji ūkio darbų dalis gula ant vyro pečių, jis yra priofesionalus augalininkystės specialistas.

Šiuo metu Baravykai auginai grūdines kultūras, apdirba 500 hektarų žemės. Ūkį perorientuoja į ekologinį.

O dėl savo sodybos tolesnio tvarkymo dar turi minčių.

„Turėjau svajonę po stiklo kupolu pakišti dalį upelio, sukurti lankomą biologinės įvairovės rezervatą, bet tai utopija“, - šypsosi ūkininkas.

Žmonos svajonė daug realesnė – ji norėtų užsiveisti avių ir alpakų. Dėl grožio. Ir kad nuėstų didelės teritorijos žolę.

 Gailutė Kudirkienė

Nuotraukos

Paskutinį kartą atnaujinta ( 2020.10.25 )
 
< Ankstesnis   Kitas >
 
 
proDESIGN.lt


   
 
 
 
 
 

Copyright © 2020 Traupis.lt