| Nauja paskyra
Powered by Core Design
 
 
Didžiausias atlyginimas – žiūrovai
2010.08.10
Image
Meno vadovė, Traupio spektaklių režisierė, mokytoja Janina Savickienė (dešinėje) pati vaidino pirmajame savo pastatytame ir po 40 metų pakartotame spektaklyje „Pasogos pinklės“.

Aktorių niekada netrūksta

Pirmasis Traupio saviveiklininkų spektaklis buvo pastatytas dar 1956 metais, kai netoli Traupio esančiame Surdaugių kaime mokytojavo Bronius Žilys. Ten veikusioje pradinėje mokykloje neseniai Anapilin iškeliavęs mokytojas pastatė savo pirmąjį spektaklį „Prieblanda“. Daugiau nei po dešimties metų iš B. Žilio vadeles perėmė Traupio pagrindinės mokyklos mokytoja, saviveiklininkė, meno vadovė Janina Savickienė. Spektaklius mokytoja režisuoja jau per keturiasdešimt metų, Traupio teatrui ji vadovauja iki šiandien.

„Pirmasis mano pastatytas spektaklis buvo pagal Juozo Baltušio apsakymą „Gieda gaideliai“. Prisimenu, šį spektaklį rodėme Anykščiuose, jo atėjo pasižiūrėti pats J. Baltušis“, – pasakojo J. Savickienė.

Neseniai buvo pakartotas pirmasis mokytojos pastatytas spektaklis, tik kitu pavadinimu – jis vadinosi „Pasogos pinklės“. Jame vaidino ir Zita Lukšienė su Jonu Šapeliu – aktoriai, kurie pasirodė ir tame, pačiame pirmajame vaidinime.

Pasak mokytojos, aktorius savo spektakliams surinkti niekada nebuvo sunku – atsiranda daug entuziastų, kurie nereikalauja nei pinigų, nei kitokio atlygio. „Mums svarbiausia, kad ateitų kuo daugiau žmonių. Tai – pats didžiausias atlyginimas mums visiems“, – sakė režisierė.

Aktoriai – kaip šeima

J. Savickienė net nesuskaičiuoja, kiek spektaklių per tuos metus buvo pastatyta: „Atrodo, kad jau visos knygos perverstos, viskas išvaidinta, nieko naujo nebėra. Bet vis šauna į galvą mintis, kokį nors kūrinį perdirbu, ir štai – naujas spektaklis. Juokiamės, kad kokia Žemaitė karste, matyt, vartosi, kai mes pagal jos kūrinius vaidiname. To kūrinio telieka idėja“, – pasakojo meno vadovė.

Mokytoja teigė, kad kuo toliau, tuo sunkiau rasti spektaklių, bet ko nesuvaidinsi: J. Savickienė puikiai pažįsta savo publiką, žino, kas jai patinka: „Per tiek metų žiūrovus žinau kaip nuluptus – rimti spektakliai juos nelabai domina. Mieliausiai traupiečiai žiūri juokingus spektaklius, taip pat tokius, kuriuose vaizduojamas kaimo gyvenimas. Todėl viena mėgstamiausių rašytojų, pagal kurios kūrinius vaidiname – Žemaitė“.

Pašnekovė pasakojo, kad yra ištikimų aktorių, kurie Traupio teatre vaidina jau ištisus 40 metų, taip pat vis atsiranda ir naujų: „Priimame visus, kurie nori vaidinti. Kaip aš sakau – Traupyje muzikantų nėra, bet aktorių – kiekvienam kieme. Iš tikrųjų, kai apsidairau, mažai tėra namų, kuriuose būtų žmonių, nevaidinusių mūsų spektakliuose. Būna, kad kai kuriuose spektakliuose vaidina visa šeima“, – sakė J. Savickienė.

Mokytoja teigė, kad aktorių niekada nepritrūksta: šiuo metu jų yra apie 20. „Kai sugalvoju statyti kokį spektaklį, jau žinau, kuris kurį vaidmenį atliks. Puikiai pažįstu savo aktorius, todėl vaidmenis jiems renku pagal charakterį, galimybes. Juk vienas žmogus lėtesnis, kitas – vėl kitoks. Man tik būna liūdna, kai ne visiems spektaklyje atsiranda vaidmenų. Būna, žmogus labai nori vaidinti, bet jam tuo metu vaidmens nėra“. Paklausta, ar dėl to nekyla konfliktų, mokytoja sakė, kad bent jau iki jos tokios kalbos neateina. Pasak J. Savickienės, aktoriai puikiai vieni kitus pažįsta, yra susibendravę: „Mes – kaip šeima. Net kai kurias šventes kartu švenčiame, susėdame kartu pasibūti“, – sakė mokytoja. Taip pat J. Savickienė džiaugėsi aktorių entuziazmu – būna, kad žiemą reikia repetuoti kultūros namų salėje, kuri nėra šildoma. Bet niekas nesiskundžia ir mielai repetuoja.

Laimėjo respublikinį konkursą

Paklausta, ar teatras krizės laikotarpiu neišgyvena sunkių laikų, meno vadovė teigė: „Tikrai jokių krizių nejaučiame. Dekoracijas daromės patys, jos paprastos. Pavyzdžiui, turime tokią lovą, kuri mums tarnauja jau daug metų. Drabužių mums specialiai irgi niekas nesiūna. Dažniausiai juos perkame, kai atveža padėvėtų drabužių – vis ką nors įdomaus randam: tai skrybėlę kokią, tai dar ką nors“. J. Savickienė sakė, kad nemažai įvairių senovinių rakandų pasiėmė iš Traupio klebonijos – tai buvo ilgamečio miestelio klebono Stepono Galvydžio daiktai: atsikrausčius naujam kunigui, jie turėjo būti išmesti.

J. Savickienė pasakojo, kad dažniausiai spektaklius rodo traupiečiams: “Paprastai per metus pastatome 1-2 spektaklius. Naują spektaklį rodome per šv. Velykas – tai yra tradicija, kurios griežtai laikomės. Spektaklį pakartojame ir per šv. Onos atlaidus, o kartais pastatome ir antrą – šiai metais per atlaidus rodėme ir vieną naują vaidinimą, ir kartojome „velykinį“.

Paklausta, kaip išgyvena teatras, jei neturi jokių pajamų, pašnekovė sakė, kad jų šiek tiek atsiranda: visi spektakliai Traupyje rodomi nemokamai, bet skelbime visuomet būna parašyta, kad įėjimas – kiek kas gali: „Juk yra žmonių, kurie ir lito sumokėti negali, bet spektaklį nori pažiūrėti. Mes iš jų negalime imti kažkokių mokesčių. Bet yra žmonių, kurie gali įmesti kokį litą. Mokesčio neturime nusistatę – būna, kad ir saldainiais žmonės „susimoka“.

Anot mokytojos, daugiausia aktoriai buvo surinkę apie 200 litų – už tuos pinigėlius jie išvažiuoja spektaklius parodyti ir kitų kaimų gyventojams: „Apvažiuojame aplinkinių rajonų kaimus: buvome Baleliuose (Ukmergės r.), Raguvoje (Panevėžio r.) ir kitur. Toliausiai mūsų spektaklis buvo parodytas Radviliškyje – tada mes laimėjome respublikinį mėgėjų teatro „Pastogė“ konkursą. Buvo tikrai smagu, kad buvome įvertinti“, – pasakojo režisierė. Tačiau J. Savickienė sakė, kad tai nėra svarbiausia: „Mums labiausiai rūpi, kad žiūrovų būtų pilna salė, mes nesiekiame jokių apdovanojimų“.

Sigita Obelevičiūtė
Anykšta.2010.08.07
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2010.08.10 )
 
< Ankstesnis   Kitas >
 
 
proDESIGN.lt


   
 
 
 
 
 

Copyright © 2019 Traupis.lt

Notice: Undefined property: joomlaVersion::$URL in /home/trislt/domains/traupis.lt/public_html/includes/footer.php on line 31