| Nauja paskyra
Powered by Core Design
 
 
Ramybe sodyboje mėgaujasi vakarais
2010.08.24
Image
 
 Sodo šeimininkei klaibūniškei Stefai Krištaponienei aplinką prižiūrėti padeda ir anūkas Tomas.
 
Klaibūnų kaime gyvenantys Traupio pagrindinės mokyklos rūbininkė, miestelio bendruomenės valdybos narė Stefa ir pensininkas Arūnas Krištaponiai tiksliai jau nepamena, kada pradėjo veisti savo sodą – prie namo augusius vaismedžius seniai pakeitė lelijos ir kiti akį džiuginantys augalai. Jų sodyba 2007 metais buvo pripažinta viena gražiausių miestelyje.
 
 

Baseinėlį mūrijo moters rankos

Stefa Krištaponienė pasakojimą apie savo sodybą pradėjo būtent nuo lelijų: „Mūsų sode, kai tik čia atsikraustėme, augo slyvos, obelys. Bet man šitie medžiai nepatiko – visada svajojau šalia namų auginti lelijas, taip pat norėjosi erdvės. Lelijos man patinka nuo vaikystės – gyvenau prie ežero, tai plaukiodavau jame vien tam, kad pasigrožėčiau lelijomis. Pamenu, kažkada jų visą puokštę prisiskyniau ir partempiau namo. Tai gavau velnių nuo mamos, kam draskau tokį grožį – juk žiedai vis tiek susikleidžia juos nuskynus“, – prisiminimais dalijosi S. Krištaponienė.

Moteriai svajonę pavyko įgyvendinti – vyras su žentu iškasė baseinėlį, o pati S. Krištaponienė jį išmūrijo. „Pati maišiau skiedinį, galvojau, kaip čia gražiau padarius. Kelias vasaras iš eilės vežiausi iš pajūrio, Šventosios, jūros nugludintus akmenėlius ir juos įmūrijau aplink baseinėlį“, – sakė pašnekovė. Žinoma, baseinėlyje iš karto „apsigyveno“ ir lelijos – vienos iš tvenkinio išsirautos pačios šeimininkės, kitos – dovanotos.

 

Pataria šeima

S. Krištaponienė teigia, kad augalų rūšims ypatingo dėmesio neskiria – jai svarbiausia, kad augalas gražiai atrodytų, puoštų sodybą. Paklausta, ar turi retų augalų, moteris sakė: „Turiu didelį riešutmedį. Tada, kai jį gavau dovanų nuo tuometinio mokyklos direktoriaus Sigučio Obelevičiaus, tai buvo didelė retenybė. Pernai nuo medžio priskynėm visą krepšį riešutų“.

Kad pasisemtų naujų idėjų, S. Krištaponienė dažnai pavarto žurnalus apie pavyzdingas sodybas. Kaip apsodinti sodybą, jai pataria ir kartu tame pačiame name su šeima gyvenanti duktė: „Lina mane dažnai pabara, kad aš skonio neturiu, – juokiasi moteris, – būna, kad paklausau jos patarimo, bet būna ir taip, kad užsispiriu ir niekas manęs neperkalbės – kaip norėsiu, taip ir padarysiu“.

Kai S. Krištaponienei kyla idėja, kaip dar papuošti aplinką, dažniausiai darbo ji imasi pati: „Labai užsimaniau pavėsinės – sėdėjau kelias dienas ir projektavausi, galvojau, kaip čia gražiau padarius. Kai susiprojektavau, parodžiau namiškiams, klausiau, ar tinka. Po to drauge su vyru tą pavėsinę ir sumeistravome“, – apie sodybą pasakojo klaibūniškė.

 

Augalus perka turguje

S. Krištaponienė savo sodybai skiria daug laiko, tačiau moteris apgailestauja, kad jo vis pritrūksta: sodas reikalauja tiek laiko ir pastangų, tiek ir lėšų. Paklausta, kiek daugiausia pinigų yra išleidusi augalams, ponia Stefa juokėsi: „Negaliu sakyti, vyras niekada nežino tikslios sumos, visuomet šiek tiek pamažinu. Jei išleidžiu 20 litų, sakiau, kad mokėjau dešimt“. Moteris teigė dažniausiai augalus perkanti Panevėžyje, žemdirbių turguje – ten ji praleidžia po 2-3 valandas, kol randa gražesnį ir pigesnį augaliuką. „Negaliu atsispirti – vis tiek ką nors namo parsitempiu. Jau ir dabar greitu laiku reiks važiuoti pasidairyti“, – sakė S. Krištaponienė.

Sodybos šeimininkė prisipažino, kad jai labai patinka medis, senoviniai daiktai: aplinką puošia dar iš S. Krištaponienės senelės parsivežti daiktai. „Man labai gražu medžiai. Ypač – su visokiomis išaugomis. Kai einu į mišką grybauti, mano galva dažniau į viršų užversta. Kartą gal porą kilometrų vilkau namo rąstą, nes jis turėjo labai įdomų gumbą. Tik va, jis taip ir guli neapdirbtas – reikia mokėti nužievinti, sutvarkyti medį“, – pasakojo moteris. Sodybą puošia seni nuo verpimo ratelių likę ratai, arklių pakinktai, prie pavėsinės pritvirtintos rogės, iš kurių pati šeimininkė sumeistravo fotelį. S. Krištaponienė sakė, kad verpimo rateliai jai jau nebepatinka, mat juos galima išvysti kone kiekvienoje sodyboje – moteriai gražu tai, ko pas kitus nerasi.

 

Svajonė – tvenkinys

Maždaug dvidešimties arų sodybą S. Krištaponienei padeda susitvarkyti ir vyras bei dukters šeima: anūkai nupjauna žolę, duktė padeda ravėti. Nors S. Krištaponienės vyras Arūnas nėra užsikrėtęs sodininkystės liga, jis žmonai padeda, kiek gali: „Kai tvarkiau baseinėlį, liepiau vyrui sunešti ir sudėti akmenis taip, kaip man atrodė gražu. Tada gavau nuo dukters barti – kad taip niekas akmenų nedėlioja. Dar pavarčiau žurnalą – gi tikrai nedėlioja! Liepiau vyrui tuos po 200 kilogramų sveriančius akmenis sudėti kitaip. Pyko, bet nešė“, – juokėsi šeimininkė.

S. Krištaponienės svajonė – užsodinti dekoratyviniais augalais ir plotą už tvarto, o jei būtų lėšų, būtinai kastų didelį tvenkinį, kuriame būtų galima maudytis. Susikurta ramybės oaze moteris dažniausiai mėgaujasi vakarais: „Kai visa šeima sugula, ateinu prie baseinėlio su arbatos puodeliu ir mėgaujuosi vakaru. Net žinau, kada baseinėly gyvenančios varlės pradeda kurkti, taip pat pas mane pasisvečiuoti dažnai ateina ežiukas“, – sodyba džiaugėsi Stefa Krištaponienė.

 

Image

 

Image 

 

Sigita Obelevičiūtė,

Anykšta,  2010-08-24

Paskutinį kartą atnaujinta ( 2010.08.24 )
 
< Ankstesnis   Kitas >
 
 
proDESIGN.lt


   
 
 
 
 
 

Copyright © 2019 Traupis.lt

Notice: Undefined property: joomlaVersion::$URL in /home/trislt/domains/traupis.lt/public_html/includes/footer.php on line 31