
Elenos Rutkauskienės eilės, skirtos Levaniškių bendruomenės "Abipus Nevėžio" renovuotų namų atidarymo šventei (2013.05.10) „Abipus Nevėžio“ Levaniškių žemėje gražūs laukai. Tik gal kiek prisnūdę mes buvom ilgai. Būrin susikvietę ir jauną ir seną, Juk geri ir darbštūs čia žmonės gyvena. Lyg pasaką upė į vagą įrėžė: Bendruomenės vardas „Abipus Nevėžio“. Mokėsim dalintis džiaugsmais ir vargais, Drauge paskrajosim net paukščių takais. Mūsų bendras tikslas – ir dirbt, ir mylėti, Levaniškių žemėj gėrio grūdą sėti. Abipus Nevėžio – laimingas žmogus. Tegu tai išgirsta net aukštas dangus! Tegul išgirsta aukštas dangus: Abipus Nevėžio – laimingas žmogus.
Šventė Levaniškiai. Bendruomenė... Pavasarinis vėjo dvelksmas Pašventintiems namams padovanoti Tie Dievo Motinos paveikslai Ir kunigo malda, Kurią už mus visus Jis paaukojo. Ta popietė giedrios dienos Mums priminė, kad yra žemėj Rojus. Čia buvo viskas tikra, tyra, šventa Ir giesmės vyturių už lango. Užmiršę savo pilką kasdienybę, Levaniškiuose matėm mėlyniausią dangų. O po visų gražių programų Visi mes buvom pakviesti Į pobūvį prie bendro stalo. Ir sklindant muzikos garsams, Atrodė šokiams nebus galo. Bendruomenė! Į šitą žodį daug visko sudėta: Tai ryto rasos, žemės kvapas Ir kiekvienam savoji laimė pažadėta. 2013.05.10 Senolių kraštas Kur Levaniškių žemė, ten gyveno senoliai Aš per tiltą Nevėžio skubu, bėgu namolio Svyro rankos Nevėžio, širdį skausmas jam spaudė Gal visas žuvelytes tas berniūkštis išgaudė. Vos tik tinklą pastato, nors patruliai ir draudžia, Tuoj atlėkę ondatros tą tinklelį sugriaužia. Apsižliumbia berniūkštis ant Nevėžio krantelio Namo kiūtina vienas- nei žuvies nei tinklelio. Kai ir vėl ankstų rytą jis ateis prie upelio Skaudžiai tėkš jam į veidą uodegėle žuvelė. Ko bastais čia bernioke, vandenų karalijoj? Jei norėsiu, pavirsiu į Nevėžio leliją Ir per klonius nuplauksiu aš į Traupio miestelį Ten kur bokštas Bažnyčios atsispindi upely. Jeigu moki skaityti kas tenai parašyta, Kad tu geras įeiki, dar geresnis išeiki. Žalioj pievoj prie kelio, tarp žiedų pinavijų Į floristinį kilimą įpinki Nevėžio leliją. Rudenėjantis Traupi, Tu gražus kaip pavasaris Tu mano jaunystės aidas, Tu džiaugsmo ašara... Anykščiams Anykščių žemele,dainių apdainuota Man teko dalelė jau dainiams dainuoti. Aš pasidairysiu po Anykščių žemę Laimės žiburėlis parodys man kelią. Ten bažnyčios bokštai patį dangų liečia Ir mane ir tave pasimelsti kviečia. Ant žalio kalnelio- kapas Vienuolio, Upėje skęsta jauna paskenduolė. Taku kai užkopsi į kalnelį aukštą, Surasi paminklą mūsų Baranauskui. Švelniai akim žvelgia Jis į šitą kelią Kur jo apdainuotas Anykščių šilelis. Ant kalno aukščiausio kapas Biliūno Už jo kiek toliau Karalienės liūnas. Pėsčiomis keliauki, taip bus įdomiau Iš džiaugsmo sušuksi: "Puntuką radau"... Ir saulelei tekant ir per baltą rūką Virš upės šventosios gulbės ratą suka. Anykštėnų laimė net Aukščiausiam rūpi Per Anykščių miestą teka Šventa upė Ten dangus giedriausias ir naktys žvaigždėtos Anykščių žemelėj grožis neregėtas
|