| Nauja paskyra
Powered by Core Design
 
 
Elenos Rutkauskienės kūryba
2013.01.14

Elenos Rutkauskienės eilės, skirtos Levaniškių bendruomenės

"Abipus Nevėžio" renovuotų namų atidarymo šventei (2013.05.10)

„Abipus Nevėžio“

Levaniškių žemėje gražūs laukai.
Tik gal kiek prisnūdę mes buvom ilgai.
Būrin susikvietę ir jauną ir seną,
Juk geri ir darbštūs čia žmonės gyvena.
Lyg pasaką upė į vagą įrėžė:
Bendruomenės vardas „Abipus Nevėžio“.
Mokėsim dalintis  džiaugsmais ir vargais,
Drauge paskrajosim net paukščių takais.
Mūsų bendras tikslas – ir dirbt, ir mylėti,
Levaniškių žemėj gėrio grūdą sėti.
Abipus Nevėžio – laimingas žmogus.
Tegu tai išgirsta net aukštas dangus!
Tegul išgirsta aukštas dangus:
Abipus Nevėžio – laimingas žmogus.

Šventė

Levaniškiai. Bendruomenė...
Pavasarinis vėjo dvelksmas
Pašventintiems namams padovanoti
Tie Dievo Motinos paveikslai
Ir kunigo malda,
Kurią už mus visus Jis paaukojo.
Ta popietė giedrios dienos
Mums priminė, kad yra žemėj Rojus.
Čia buvo viskas tikra, tyra, šventa
Ir giesmės vyturių už lango.
Užmiršę savo pilką kasdienybę,
Levaniškiuose matėm mėlyniausią dangų.
O po visų gražių programų
Visi mes buvom pakviesti
Į pobūvį prie bendro stalo.
Ir sklindant muzikos garsams,
Atrodė šokiams nebus galo.
Bendruomenė! Į šitą žodį daug visko sudėta:
Tai ryto rasos, žemės kvapas
Ir kiekvienam savoji laimė pažadėta.
2013.05.10

Senolių kraštas

Kur Levaniškių žemė, ten gyveno senoliai
Aš per tiltą Nevėžio skubu, bėgu namolio
Svyro rankos Nevėžio, širdį skausmas jam spaudė
Gal visas žuvelytes tas berniūkštis išgaudė.
Vos tik tinklą pastato, nors patruliai ir draudžia,
Tuoj atlėkę ondatros tą tinklelį sugriaužia.
Apsižliumbia berniūkštis ant Nevėžio krantelio
Namo kiūtina vienas- nei žuvies nei tinklelio.
Kai ir vėl ankstų rytą jis ateis prie upelio
Skaudžiai tėkš jam į veidą uodegėle žuvelė.
Ko bastais čia bernioke, vandenų karalijoj?
Jei norėsiu, pavirsiu į Nevėžio leliją
Ir per klonius nuplauksiu aš į Traupio miestelį
Ten kur bokštas Bažnyčios atsispindi upely.
Jeigu moki skaityti kas tenai parašyta,
Kad tu geras įeiki, dar geresnis išeiki.
Žalioj pievoj prie kelio, tarp žiedų pinavijų
Į floristinį kilimą įpinki Nevėžio leliją.
Rudenėjantis Traupi, Tu gražus kaip pavasaris
Tu mano jaunystės aidas, Tu džiaugsmo ašara...

 

Anykščiams

Anykščių žemele,dainių apdainuota
Man teko dalelė jau dainiams dainuoti.
Aš pasidairysiu po Anykščių žemę
Laimės žiburėlis parodys man kelią.
Ten bažnyčios bokštai patį dangų liečia
Ir mane ir tave pasimelsti kviečia.
Ant žalio kalnelio- kapas Vienuolio,
Upėje skęsta jauna paskenduolė.
Taku kai užkopsi į kalnelį aukštą,
Surasi paminklą mūsų Baranauskui.
Švelniai akim žvelgia Jis į šitą kelią
Kur jo apdainuotas Anykščių šilelis.
Ant kalno aukščiausio kapas Biliūno
Už jo kiek toliau Karalienės liūnas.
Pėsčiomis keliauki, taip bus įdomiau
Iš džiaugsmo sušuksi: "Puntuką radau"...
Ir saulelei tekant ir per baltą rūką
Virš upės šventosios gulbės ratą suka.
Anykštėnų laimė net Aukščiausiam rūpi
Per Anykščių miestą teka Šventa upė
Ten dangus giedriausias ir naktys žvaigždėtos
Anykščių žemelėj grožis neregėtas

 

Paskutinį kartą atnaujinta ( 2013.06.17 )
 
< Ankstesnis
 
 
proDESIGN.lt


   
 
 
 
 
 

Copyright © 2017 Traupis.lt