| Nauja paskyra
Powered by Core Design
 
 
Traupio dvarai
2011.01.28

Traupio apylinkių dvarai

Traupio parapijoje buvo iki dešimties dvarų ir keliolika palivarkų.  ( Palivarkas yra mažesnis dvaras, esantis toliau nuo pagrindinio dvaro. Jei dvarininkas gyvena didesniajame dvare, tai mažesni jo dvarai tampa palivarkais).

Dauguma dvarų susispietę Nevėžio aukštupyje. Repšėnų dvarininkų Butlerių miškas, vadinamas Butleriškiu, bujoja abipus Nevėžio ištakų. Nevėžis savo vagą išvarė labai įdomiai: lenkęs lanką š. v. kryptimi, pasuka į vakarus ir, nepasiekęs Šikšnalaukio, stačia galva neria į pietus. Prisiartinęs prie Pienios, vėl ima tekėti š. v. kryptimi, o nuo Raguvos – jau į šiaurę ir t. t. Prie nyrio į pietus ir įsikūrę dvarų bei palivarkų.

 

I Traupio dvaras  - Kelpiškis

Baudžiavos laikais jam priklausė 280 deš. žemės, iš viso – 223 deš. miško. Pusbačkių, Mickūniškių, Klaibūnų ir Žerkiškių kaimai.

Dvarininkai. 16 a. – Jurgis ir Elžbieta Michalevičiai.

18 a. – Ignas Franckevičius. Jonas Franckevičius, Smolensko stalininkas. 1788m. Jonas ir Angelė Pilsuckytė Franckevičiai Traupio Kelpiškio dvarą perdavė Motiejui, Braslavo žemietijos pirmininkui ir Onai Lukšaitei Petkevičiams.

19 a. – Tadas Franckevičius.

19 – 20 a. - Feliksas Daumant – Sesickas. Pirmoji žmona Marija Kosakovska ( iš Šilų dvaro). Antroji – Felicija Vavžecka.

Sesickų protėviai kilę iš Vilnijos krašto. Jų herbas – Hipocentaurus ( hipo – gr. Hypo yra priešdėlis, reiškiantis sumažinimą. Centauras – gr. Kentauros – miškų arba kalnų demonas: iki juosmens – žmogus, nuo juosmens – arklys. Sesickų herbo aprašymas: raudoname fone sidabrinis aukso kanopom hipokentauras, iš auksinio lanko šaunantis į pakeltos uodegos gale esančią išsižiojusio žalčio galvą.

„Vilties“ laikraštyje – 1911m. kovo 25 d. rašoma: „Ponas Sesickas parduoda mišką lietuviams. Susidėję trise nusipirko 10 deš. miško ties Mickūniškiais“. Žemės reformos metais – 1926 m. Juozapui Sesickui priklausęs Tumėjos viensėdis 72 ha 7058 kv. m. išparceliuotas. Išdalinti sklypai Vladui Misiūnui, Jonui Balčiūnui, Mykolui Grumbinui ir Pusbačkių kaimo mažažemiams. Juozapo Sesicko, gyvenančio Pienionyse, Palepeikų vnk. Paskirtas Antanui Semėnui – 18, 56 ha.

20 a. pradžioje I Traupio dvarą valdė buvęs Siesikų dvaro dvariškis ( viengungis) Jonas Kušnierevičius. Ponai Sesickai gyveno Pienionių dvare. Nuo 1914 iki 1934 m. Pienionyse glaudėsi Kavarsko bažnyčios kunigas altaristas Petras Legeckas, jaunystėje platinęs draudžiamą lietuvišką spaudą. Gyvendamas Pienionių dvare, išvertė ir parengė spaudai 24 knygas. Pasirašydavo K. Žalvario ir kitais slapyvardžiais.

1931 m. dvare dar gyveno Jonas Kušnerevičius, o 1936 m. – jau savininkė Emilija Juodviršienė. Jai priklausė ir miškas . Dvaras buvo parduotas iš varžytinių . Varžėsi svainiai Grabys ir notaras Petuchauskas iš Kauno.

 

Iš Traupio bibliotekos archyvo:

Surdaugių dvaras dar vadinamas Traupio I –uoju dvaru. Šio dvaro žemėje įsikūrė Surdaugių kaimas. 19 a. dvarą valdė Siesickis, iš jo dvarą nupirko ponas Kušnerevičius. Tuomet dvarui priklausė apie 130 ha žemės. 1923 m. Surdaugių dvare buvo  25 gyventojai. Veikė pieninė, grietinės nugriebimo punktas. Ponas Jonas Kušnerevičius minimas kaip lengvo gyvenimo mėgėjas, dvarą pralošęs kortomis. Po pono Kušnerevičiaus dvaro savininku tapo Pranas Grabys. Jį pažinojusių žmonių, šis ponas minimas kaip labai gero būdo žmogus, gražiai elgęsis su tarnais, aplinkiniais. Jo likimas, kaip ir daugelio to meto žmonių – ištremtas į Sibirą, tenai ir palaidotas. Tremties laikotarpiu dvarą prižiūrėjo Grabienės brolis. Pono Grabio žmona grįžo į Lietuvą ir dar sulaukė garbaus amžiaus. Mirė 1988 m. Panevėžyje. Kolūkiniu laikotarpiu dvaro pastatuose, taip pat ir pieninė buvo apgyvendintos šeimos. Po kolūkių griuvimo, pono Grabio sūnus atsiėmė tėvų nuosavybę, kurį laiką gyveno dvarvietėje, kol buvo nuteistas už padarytą nusikaltimą. Šiuo metu dvaro pastatai negyvenami, nenaudojami, užžėlę piktžolynais.

Kadaise Surdaugių dvaras atrodė didingai: ilgas vienaaukštis namas su didžiule veranda , apsuptas didelio sodo, akacijų, gėlynų. Vaizdingai atrodė broma, dideli vartai su stulpais. Didelė dvaro puošmena buvo tvenkinys, kuriame buvo gausu žuvies. Dvarui priklausė trys ūkiniai pastatai-svirnas, klojimas, arklidės.

Surdaugių dvaro aprašymas Traupio pagr. mokyklos kraštotyros muziejuje, 1989 m.: “ Pagrindinių dvaro rūmų nebėra. Likęs medinis pastatas. Pastato ilgis – 17,3 m, plotis – 11 m. Be namo, yra dar rūsys, kur ponas laikydavo vyną. Įvažiuojant į dvarą stovėjo du liūtai- skulptūros – sunaikintos D.t. karo metu. Netoli namo yra sodas, netoli sodo – liepų alėja. Sode yra labai daug alyvų. Tarp alyvų buvo kėdės, stalas, suolas, kur ponai ilsėdavosi.”

Image

Išlikę buvusio dvaro pastatai

 

Image

 

Image

 

Image

Buvusio dvaro pieninė

 

II Traupio dvaras ir Šilavų viensėdis

16 a. – Petras ir Liudmila Michalevičiai.

18 a. – Adomas ir Florijonas Vertinskiai

19 a. – Vladislovas Kerbedis. Turėjo 175 deš. dirbamos žemės, 2 deš. nedirbamos ir 93 deš. miško. Už dalyvavimą 1863 m. sukilime buvo ištremtas į Sibirą, kur neteko sveikatos. Liko viengungis. Mirė 1909 ar 1910 m. Vyko dvaro licitacija.

„Neseniai buvo nabašniko Kerbelio dvare licitacijos. Pardavinėjo namų rakandus, ūkio dalykus...Traukės dvi dieni...Daugiausia nusipirko St. Montvilas. Pernai atsibodo kalbos apie Kerbelio dvarą. Vieni sakė, kad atiduos biedniems, kiti, kad bus ligonbutis neturtingiems. Bet Kerbelio įpėdiniai, kuriems atiteko dvaras, patys nepanoro dirbti ir pardavė Kerbelio kaimynui Gontautui. „Krikštamočios marškiniais nesitikėk, ale savo turėk“, - sako patarlė.( „Viltis“, 1910 m. gegužės 7 d., 51 nr.).( Kalba netaisyta.Traupio apylinkėse Kerbedį vadino Kerbeliu, o Kontautą – Gontautu).

Štai kas rašoma apie Traupio dvarą, priklausantį Maksimilijanui Valerijanovičiui Kerbedžiui “Materialy dlia geografii i statistiki Rosii”1861 m:

“Šio dvaro priesmėlio ir priemolio lengvose žemėse įvesta keturlaukė sėjomaina, įterpiant dobilieną tarp žiemkenčių ir vasarojaus, išlikusių pagal trilaukę sėjomainos sistemą. Spirito varykla, alaus bravoras ir kitų įvairių įmonėlių pastatų statyba buvo reikalinga gausaus būrio laisvai samdomų patyrusių darbininkų. Samdyti darbininkus iš dvaro baudžiauninkų buvo keblu, kadangi jie užimti žemės ūkio darbais, todėl dvarininkas, susipažinęs su Vokietijos kaimo pramonės būkle, pabandė savo dvaro žemės ūkio ir pramonės darbams samdyti kumečius iš Rytų Prūsijos. Šie kitataučiai kumečiai tvirtina, kad dabartinė jų būklė pas p. Kerbedį yra geresnė, negu jų tėvynėje. To dėlei, Rytų Prūsijos žemės ūkio darbininkai padavė daug prašymų, kad juos priimtų į Kauno guberniją tokiomis pat sąlygomis, kokiomis gyvena p. Kerbedžio kumečiai. Prūsų darbininkai pas p. Kerbedį išsiskiria stropumu ir yra vietos valstiečiams teiktinas elgesio, tvarkingumo pavyzdys. Pavyzdžiui, prūsės darbininkės gražiai verpia linus ir audžia puikias drobes, o darbininkai nusimano apie įvairius amatus.

P. Kerbedis 1859 m. vasario 5 d. pasirašė 3 – ųjų metų sutartį su 7 kumečių šeimomis ir dviem darbininkėmis. Visi jie tų pačių metų vasario mėnesį, 21 asmuo, atvyko į Traupio dvarą ir buvo įkurdinti medinio namo 8 butuose, kuriems pastatyti ir įrengti išleista apie 100 rublių, neskaitant vietinių statybinių medžiagų – medžio, akmens, molio, smėlio ir kalkių vertės

Sutartis su 7 kumečių šeimomis yra tokia:

1.Kumetis, šeimos galva, gauna per metus 15 prūsų talerių arba 13 rub.80 kap. Sidabru algos, - rugių 10 saikų arba 167 ,5 gorčiaus, miežių 5 saikus arba 83,5 gorčiaus, kviečių 0,5 saiko arba 8 ¾ gorčiaus, žirnių 2 saikus arba 33,5 gorčiaus, druskos 6 gorčius. Be to – atskirą šeimai butą, pusė dešimtinės įtreštos žemės, miško šienaujamų pievų dėl 12 centnerių arba 37 ¾ pūdo šieno, šerti per žiemą vieną karvę, kuri vasarą nemokamai ganoma bendroje kaimo arba viensėdijos ganykloje ir t. t.

Anot pono Kebedžio, prūsų kumečiai lauko darbus nudirba kur kas sėkmingiau ir tiksliau, nei vietos darbininkai. Prūsas kumetis per dieną suaria vieną dešimtinę lauko, iškulia 25 gubas rugių, o dvi darbininkės nupjauna, suriša ir sustato į gubas vienos dešimtinės rugius per vieną dieną.”

Zigmantas ir Marija Kontautai, nusipirkę dvarą, kurį laiką jį valdė. Vėliau Šilavų viensėdį perdavė Mikui Vilkončiui – 74 deš. ir 968 ketv.s. arba 81 ha 2250 kv. m. . Per žemės reformą Šilavai buvo išdalinti sklypais.

 

Laukagalio dvaras

Kontautai – Žemaičių didikų giminė. Jų herbas Denbno ( Ąžuolas). Antanas Kontautas valdė 228 deš. dirbamos žemės, 229 deš. nedirbamos ir 242 deš. miško.

Vincentina Kontautienė – Laukagalio dvaro savininkė. Po parceliacijos valdė 81 ha 7104 kv. m. Turėjo 236,8 ha neliečiamos žemės. Jadvyga Kontautaitė ( 1878 – 1968) ištekėjo už Henriko Brazausko ( apie 1874 – 1947 ), kuris 1905 m. nusipirko Jakubavos dvarą.

Marijona Kontautaitė – Gedminienė valdė Kasmaciškių palivarką ir 38 ha Skauradų miško. Piketkos palivarkas, buvęs netoli Laukagalio dvaro, po žemės reformos buvo išdalintas 21 ūkiui. Vismalų palivarką – 91,50 ha pasidalino Juozas Skorubskis – 45,92 ha, ir Kazys Tumkevičius – 45,62 ha.Surdaugių dvaro savininkas Anupras Kačinskas valdė apie 200 ha. Žemė išdalinta sklypais.

 

Iš bibliotekos archyvo:

Image

Laukagalių dvaro maketas, nulipdytas buvusio dvaro gyventojo Anupro Augulio (2000)

1923 m. Laukagalių dvare buvo 2 sodybos – 57 gyventojai

Kadaise šis dvaras traukė akį savo grožiu ir jaukumu, tai mena garbaus amžiaus laukagaliečiai. Čia stovėjo vaizdingas dviejų aukštų medinis namas, apsuptas gražių parko medžių, dviejų tvenkinių. Prie dvaro stovėjo gražus medinis kryžius. Dvarą valdė Mečislovas Kontautas. Jis buvo ištremtas į Sibirą ir iš ten negrįžo.

Netoliese, kairiajame Nevėžio krante, Zerkiškių kaime, būta kito dvaro, kuris priklausė Mečislovo Kontauto broliui Zigmantui. Pastatų nelikę nė žymės, iškirsti medžiai, užlyginti tvenkiniai. Liko tik liūdnai rymanti liepų alėja ir iš akmenų sumūryta piramidė, kurios viršuje kyšo nulaužto kryžiaus strypas.

Štai kas rašoma “Tėvynės sarge” 1898 m.: “Dar vienas dalykas, kuriuom gali pasigirti Traupis, tai tas, kad ten gražus sąryszis tarp dvarponių ir ūkininkų. Ta garbė ypatingai priguli ponui Antanui Kontautui isz Laukagalio. Tas dvarponis duoda savo parapijoje gražų paveikslą dievobaimingo kataliko ir gero sąsiedo: su ūkininkais gyvena vienybėje, vienam duoda gerą rodą, kitam ir paszalpą, bažnyczioje meldžias, nesiskirdamas nuo ūkininkų. Jo dukterys, kurios vasaros laike pagrįžta isz miesto nuo mokslų, par procesijas nesza altorikus, o jo sūnus prisideda prie procesijos. Ūkininkai laiko Ataną Kontautą už savąjį ir myli nuo szirdies, ir eina taip gražiai gyvenimas, nors jų dvarponis ir bajoras, o parapijonais būti – neturtingi ūkininkai. Priežastis yra ta, kad visi užlaiko prisakymą : “Mylėk Dievą už visa labjaus, o artimą, kaip pats save”.

Traupio pag. m- klos kraštotyros muziejuje 1989 m. aprašyta tuometinė Laukagalių dvaro būklė:

“Gyvenamasis namas stačiakampio plano ( plotis 20 m., ilgis – 18 m.(anksčiau buvo 25 m, dalis nugriauta), aukštis – 10 m. Dviejų aukštų medinis namas, dengtas skarda. Anksčiau buvo naudojamas kaip gyvenamas namas, paskutiniu metu yra griaunamas. Dvaro arklidės – stačiakampio formos. Pastato pamatas – akmeninis, o ant jo – raudonų plytų siena, žema, užtat reikėjo dar pridurti medinę sieną. Arklidžių ilgis – 55 m, plotis – 15 m. Parkas užima nedidelį plotą : 3 eilės medžių, keistai formuotų, yra liepų, vinkšnų. Parkas visai netvarkytas, yra ir padrikai pasodintų medžių. Yra du tvenkiniai. Vieno tvenkinio plotis – 25 m, ilgis – 70 m. Tvenkiniai netvarkyti, viename jų apsigyvenę bebrai.”

 Image

 Dvaro buvusio ūkinio pastato liekanos

 

Image

Šimtamečių liepų alėja, vedusi į dvarvietę

 

Image 

 

Janapolio dvaras

XX a. pirmojoje pusėje dvaras priklausė poniai Sadževičiūtei. Ši, mirdama, paliko dvarą lenkų tautybės daktarui Zubavičiui , kuris gyveno mieste, o ūkį tvarkė ūkvedys Danilevičius. Iš Zubavičiaus dvarą pirko Jonas Pociūnas. Okupaciniu laikotarpiu dvarą valdė Pociūnienė, kuri vėliau išvyko į Ameriką. Dvaro žemės priklausė kolūkinei bendruomenei. Gyvenami trobesiai neišliko, tik du svirnai aštuonbriaunės piramidės formos. Viena briauna 4 m pločio ir 4 m aukščio. XIX a. vaikai mokėsi Janapolio dvare. 1923 m. Janapolio dvare buvo 1 sodyba – 34 gyventojai.

 Image 

Išlikę Janapolio dvaro svirnai (2005 m.)

 

Repšėnų dvaras

Istoriniuose šaltiniuose minimas 16 a. pabaigoje. 18 a. dvaras priklausė Sesickams. 1766 m. Ignas Butleris, vedęs Elžbietą Petrulevičiūtę, iš Severino Sesicko, Vilkmergės maršalkos, įsigijo Repšėnų dvarą. Iš viengungio žmonos brolio Igno Petrulevičiaus gavo Dzesiukiškių dvarą ( Vilkmergės apskr.). Butleriai Vilkmergės apskr.. atsirado 17 a. „Butlerių giminė – Irlandijos bajorų kilmės „, rašo Vladas Butleris savo autobiografijoje. ( Už ką? I – II t. Ryga, 1929). Turi herbą.

1784 m. Repšėnų dvarą valdė Ignas Butleris. Mykolas Butleris, Andriaus Butlerio, Vilkmergės kardnešio sūnus, 1800 m. mokėsi Troškūnų apygardinėje mokykloje. Vincentas Butleris ( 1822 Repšėnuose – 1909 Juknavoje, dabartinėje Baltarusijoje). Vedė Kazimierą Šmigelskytę. Buvo susisiekimo kelių inžinierius. Tiesė per Lietuvą einantį Sankt Peterburgo – Varšuvos traktą ( pašto kelią). Buvo išrinktas Vilkmergės apskr.. taikos tarpininku. Apdovanotas Šv. Onos kryžiumi. 1863m. sukilimo metais rėmė sukilėlius ir už tai 1864 m. buvo ištremtas į Rusijos imperijos Kazanės guberniją.Dvarai sekvestruoti. Po tremties metų apsigyveno žmonos dvare, kur ir mirė.

Jonas Butleris, Vincento sūnus, Repšėnuose turėjo 640 deš. dirbamos žemės, 223 deš. nedirbamos, 524 deš. miško ir Plaštakų dvaro – 334 deš. dirbamos, 66 nedirbamos, ir 52 deš. miško. 1863 m. Jonas Butleris rėmė sukilimą. Gyvendamas Repšėnuose, nuo 1865.03.23 buvo slaptosios policijos priežiūroje. 1892- 1894 m. įėjo į naujos Traupio bažnyčios statymo komitetą. Jono Butlerio sūnus Cezaris 1892 m. buvo Cezario Striogos iš Pusbačkių krikšto tėvas.

Vladas Butleris ( 1867 Civilske – 1945 Mlade Buki, Čekijoje) „ Aš gimiau 1867 m. toli už gimtosios žemės ribų – mano tėvo ištrėmimo vietoje. Tuo metu mano tėvai buvo neapsakomai sunkiame padėjime. Išvarginta ir visa ko netekusi motina susirgo džiova ir nebegalėjo manęs maitinti. Džiuvau ir aš, būdamas jau ant bedugnės krašto. Viena turtinga ir bevaikė šeima pasigailėjo manęs ir paėmė globoti. Mano tėvų medžiaginei būklei pagerėjus, buvau jiems grąžintas, eidamas jau penktus savo amžiaus metus“. Ištrauka iš autobiografijos. V. Butleris „Už ką? „ I t.) . Vladas Butleris – dvarininkas be dvaro, sunkiai pelnęs duoną savo šeimai. Karininkas, sužeistas Pirmajame pasauliniame kare, pripažintas invalidu. 1920 m. su antrąja žmona Marija Kiaušaite iš Anykščių grįžo į Lietuvą. Apsigyveno Kaune. Augino tris dukras. Jauniausioji mirė. Kaune dirbo įvairius darbus, kol pagaliau nutarė „Lietuvai patarnauti plunksna“. Parašė seriją romanų „Iš lietuvio gyvenimo 1863 m. į Sibirą ištremto“. Rašė rusiškai. Kūriniai yra išversti į lietuvių kalbą.

 

Zobarskai

19 a. pabaigoje Repšėnų dvare gyvenusi Aleksandra Zaborskienė Traupio bažnyčios statybai paaukojo 2500 rb. Vytautas Zaborskas valdė 82, 36 ha. Vytautas vedė Kazimierą Mirončikaitę. Sulaukė šešių vaikų: Antano, Lionės, Janinos, Mykolo, Vytauto ir dar vieno, anksti mirusio. Sovietmečiu visi išvažiavo pradžioje į Ukmergę, o paskui – į Kauną. Repšėniečius aprūpindavo gerais vaistais. Visi Zaborskai palaidoti Traupio kapinėse. Vytautas mirė dar visai neseniai.(Mirončikaitės žinios). Albinas ir Kotryna Mirončikai. Dukterys: Elena, Antanina ir Lionė ( jau mirusi).

 

Laukapolis

Palivarkas po parceliacijos išdalintas. Mackeliškių k. mažažemiams skirta 67, 82 ha, Repšėnų k. mažažemiams- 54, 80 ha, Miško departamento žinioje lieka 20, 64 ha. Kita Laukapolio žemė paskirta žemdirbiams: Kaziui Auguliui, Pranui Bendoriui, Pranui Diržauskui, Jonui Jagėlai, Broniui Kernagiui, Albinui Mirončikui, ? Morkūnui, Jurgiui Morkūnui, Juozui Ribašauskui, Kostuo Šumskui.

Zacišės vnk. Savininkas – Pranas Misiūnas. Šantariškio vnk. Ir miško savininkas – Jonas Vėžys. Malgažatavos vnk. Priklausė Feliksui ir Jonui Kalibatams iš Žvirblėnų k. Abu buvę Kavarsko valsč. Viršaičiai ( LCVA. F. 1261, Ap. 1 B. 37 A)

Kai kurių vietovių paaiškinimai: Kelpiškis – nuo senovinio žodžio „kelpienė ( kiaulpienė). Šilavai – šilta vieta, „šilavoti“ – šildytis. Pikietka – 1. Pika, 2. Pikieta – senovinis kortų lošimas, Šantariškis – gal nuo žodžio „šanta“ – paprastoji katžolė, vartojama kaip arbatžolės, vaistažolė. Zacišė – užuovėja.

 

Šaltiniai :

1. Paulina Bernadišiūtė- Šiaudinienė .“Pusbačkiai ir apylinkės“. Vilnius, VPU leidykla, 2010. P. 107 -115

2. Lietuvos valstybinio archyvo medžiaga.

3.“Materialy dlia geografii i statistiki Rosii, sobranyje oficierami generalnogo štaba”. Kovenskaja gubernija. Sostavil D.Afanasjev, Sankt Peterburg. 1861 (psl. 428 – 431).Iš rusų klb. vertė Gražina Kadžytė

4.X.//Tėvynės sargas, 1898, nr.12

5.Traupio apylinkės dvarai/Parengė R.Musteikienė//Kraštotyrinis darbas,1989(Pasakojo Traupio gyventojos O.Maneikienė, E.Pučinskienė)

6.Anykščių rajono gyvenamųjų vietovių enciklopedinis žinynas.- 2004

Paskutinį kartą atnaujinta ( 2011.01.28 )
 
< Ankstesnis   Kitas >
 
 
proDESIGN.lt


   
 
 
 
 
 

Copyright © 2020 Traupis.lt