| Nauja paskyra
Powered by Core Design
 
 
Per šimtmetį būta ir džiaugsmo, ir skausmo akimirkų.
2008.04.06

Vytautas BAGDONAS 

Traupio seniūnijos Klaibūnų kaimo gyventojui Antanui Gritėnui birželio 11-ąją suėjo garbingas jubiliejus – ištisas šimtmetis. Todėl neatsitiktinai į labai gražiai tvarkomą, žalumynuose skendinčią jo sodybą tądien prigužėjo daugybė svečių. Auksinį jubiliejų pažymintį sodietį sveikino Anykščių rajono meras Sigutis Obelevičius, „Sodros“ Anykščių skyriaus vedėjas Juozas Ratautas, Traupio seniūnė Daiva Tolušytė ir kiti sveikintojai, o žurnalistų būrelis fotoaparatais ir filmavimo kameromis gaudė visas jubiliato pagerbimo akimirkas. Juk ne juokas – sveikinamas šimtametis. Kaip vėliau teigė „Sodros“ rajono skyriaus vadovas J.Ratautas, Anykščių rajone gyvena tiktai penki šimtamečiai, o A.Gritėnas tarp tų šimtamečių yra pats jauniausias.

Auksinio jubiliejaus sulaukęs senolis iš to susijaudinimo net apsiašarojo, mažai kalbėjo, tik priiminėjo sveikinimus, dovanas, gėles ir tikriausiai dar net nenorėjo patikėti, kad jam tikrai jau sukako visas šimtas metų. Ir vis stebėjosi, kodėl jį taip ilgai fotografuoja. Kartu su visais jubiliatas dar pakėlė ir išgėrė šampano taurę ir, sėdėdamas kėdėje kambario viduryje, ramiai klausėsi savo dukros 65 metų Palmiros Krivickienės žodžių.

Vienintelė jo dukra paliko Panevėžyje butą ir persikėlė į savo gimtinę kartu su vyru Povilu, kad prižiūrėtų, globotų senolį. Taip ir slenka be jokių rūpesčių garbaus senolio dienos dukros bei žento prieglobstyje. Kartais atvažiuoja iš Panevėžio ir Antano vaikaitė Deimantė bei provaikaitė Agnė (Palmiros ir Povilo Krivickų duktė su savo dukrele). „Dažnai mūsų troboje susirenka net keturios giminių kartos“, – juokauja Palmira. Tądien, kai buvo sveikinamas šimtametis, būtent tos keturios kartos troboje ir buvo.

Kadangi šimtametis, sutrikęs nuo tokios svečių gausos, sveikinimų ir linkėjimų lavinos, buvo nelabai šnekus, apie senolio gyvenimą trumpai papasakojo jo duktė Palmira.

Antanas gimė ir augo didelėje šeimoje, jų būta septynių vaikų. Antanas buvo pats vyriausias. Nuo mažens padėjo tėvams dirbti ūkyje, prie žemės darbų. Iki žilos senatvės jis prisimindavo savo tarnybą Lietuvos kariuomenėje, su pasididžiavimu pasakodavo, kaip su kitais kavalerijos raiteliais pasitikdavo ir lydėdavo Lietuvos Respublikos prezidentą Antaną Smetoną. Iki šių dienų šeimoje išsaugota brangi relikvija – didžiulė fotografija, kurioje karys A.Gritėnas sėdi ant žirgo. Gražus, jaunas, trykštantis jėga, veržlumu husaras. Tiek duktė Palmira, tiek vaikaitė Deimantė pasakojo, kad senolis visą laiką labai mylėjo arklius, mėgo žiūrėti jų nuotraukas, apie juos skaityti.

Antrojo pasaulinio karo metais A.Gritėnas slapstėsi, vengė tarnybos sovietinėje armijoje. Visokeriopai rėmė Lietuvos partizanus, buvo jų ryšininkas. Už tai stalininės „trojkos“ buvo nuteistas dešimčiai metų kalėjimo. Atbuvęs bausmės laiką, dar kelerius metus neturėjo teisės grįžti namo į Lietuvą. Bausmę atliko Magadane, liejo prakaitą kobalto kasyklose. Politiniai kaliniai ten mirė masiškai, nes ir gyvenimo, ir darbo sąlygos buvo nežmoniškos.

Gulago kankiniams duodavo be jokių apribojimų žuvų taukų. Pastatydavo statinę tų nevalytų, bjauriai dvokiančių taukų, ir galėdavai gerti kiek tik nori. Tiems, kurie gerdavo žuvų taukus, duodavo po nedidelę normą spirito, kuris labai padėdavo per baisius šalčius. Būdavo tokių, kurie žuvų taukų negerdavo iš viso, jie negaudavo ir spirito. Antanas pasakojo, kad gerdavo žuvų taukų didelius kiekius, matyt, tai ir padėjo išlikti gyvam ir netgi sulaukti garbingo amžiaus. O daug jo likimo draugų mirė. Bet nuo šalčio neapsaugojo ir spiritas – Antanas grįžo namo apšalęs veidą. Ten, Magadane, jis ir rūkyti pradėjo.

Grįžęs į gimtinę, savo namų neberado – tėviškė buvo sudeginta. Kai kareivių garnizonas su stribais vijosi per kaimą iš Juodgirio miško partizanus, vienas Lietuvos laisvės kovotojas sužeistas atšliaužė prie Gritėnų sodybos. Už tai sodiečiams buvo atkeršyta – padegti visi Gritėnų pastatai – net aštuoni statiniai. Politinio kalinio Antano žmona Veronika su dukrele Palmute ant rankų dar bandė iš degančios trobos išsinešti nors kūdikio patalynę, tačiau stribas atėmė. Sudegė viskas – reikėjo viską pradėti nuo šaukšto.

Ir tai dar ne viskas. Visą laiką grėsė tremtis, tad Veronika su dukrele ir kitais namiškiais nuolat turėjo slapstytis. O kai ant tvoros pamatydavo baltą paklodę – sutartą ženklą – grįždavo namo... Antanas, atlikęs bausmę ir radęs sudegintą savo gimtinę, apsigyveno žmonos tėvų namuose, taigi tapo užkuriu.

Daugybę metų jis išdirbo kolūkio gyvulių fermoje. Sveikata nesiskųsdavo, tik, jau sulaukus garbaus amžiaus, atsirado šiokių tokių sutrikimų. Prieš penkiolika metų su savo išrinktąja Veronika atšventė auksines vestuves. Žmona mirė prieš penkerius metus, taip pat sulaukusi gražaus amžiaus – eidama 91-uosius metus.

Senolis dar neseniai mėgo žiūrėti televizorių, klausytis radijo, skaitydavo laikraščius, knygas. Dabar tik kartais pavarto kokį spalvotą žurnalą, televizoriaus nebežiūri, net ir radijo nesiklauso. Niekur nebeišeina, su namiškiais dar pasišnekučiuoja, kartais bando ir pajuokauti. Ir vokiškai dar kai kada kokį sakinį pasako – dar nuo karo buvo šios kalbos pramokęs. Pats pavalgo ir cigaretę pats prisidega. Rūkyti tai labai mėgsta, jei kada neužsirūko, net pradeda skųstis pablogėjusia sveikata. Anksčiau rūkydavo pigiausias cigaretes ar net papirosus, tačiau kai pradėjo kosėti, namiškiai pradėjo pirkti senoliui cigaretes su filtru. Šimtamečio paros rūkalų norma – pakelis cigarečių. Rūko jis net ir naktimis. Toks jo pomėgis yra keistokas, bet argi dabar kas imsis jį nuo rūkymo atpratinti? Namiškiams šimtamečio A.Gritėno meilė dūmeliui yra papildomas rūpestis, nes reikia labai atidžiai stebėti senuką, kad šis rūkydamas neužsidegtų pats ir nesupleškintų trobos.

Anykščių rajonas

 

© 2007 „XXI amžius“
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2008.08.01 )
 
< Ankstesnis   Kitas >
 
 
proDESIGN.lt


   
 
 
 
 
 

Copyright © 2019 Traupis.lt