| Nauja paskyra
Powered by Core Design
 
 
Onos Medinaitės- Grigaliūnienės kūryba
2012.04.16

Ona Medinaitė - Grigaliūnienė 2010 m. išleido poezijos knygą  „Per išbarstytą pienių pūką“.

Gimė 1945 m. Laukagalių k., Anykščių r.

1959 m. įstojo į Rygos dailės poligrafijos mokyklą. Ją baigusi 1963 m. pradėjo dirbti Vilniuje, „Vaizdo“ spaustuvėje. 1968-1972 m. studijavo Viniaus universiteto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultete. 1978 – 2008 m. dirbo „Mokslo“ leidykloje, Grafikos ir kartografijos redakcijoje.
Gyvena Vilniuje.

 

Iš O. Medinaitės kūrybos:

Mano svajos skrajoja, kur vieškelis raitos,
Kur liepa viena – palei kelią.
Ten mažytis, toks vaikiškas, greitas
Nuskubėjo netvirtas žingsnelis.


Ten didelis sodas tėvelio-
Kaip mylėjo jisai tuos medžius!
Seni  vartai, aptvertas kiemelis
Vėlei šaukia sugrįžt į namus.


Aš sugrįšiu, sugrįšiu, sugrįšiu
Prie Nevėžio purienos žiede.
Nežinau, kada vėją pavysiu-
Jis nuneš savajam sparne.

***
Žydėjo  pienės, skraidė pūkas-
Dabar rausvučiai dobiliukai ir krūvos šieno.
Buvo draugų, buvo žaidimų – dabar aš vienas

Stebiu pasaulį ir galvoju: nejaugi viskas jau po kojom?
Širdis dar kartais suliepsnoja, pajutus gresiantį pavojų-
O koks dar gali būt pavojus? Tikiuos patekti aš į rojų!

***

Jokių kitų minčių – tik meilė ir tiesa,
Rudenio ryto balzgana šviesa.
Norėčiau blykstelėti nauja aistra,
Gyvenimo, svajonių skambalėliais,

Kad atsibusčiau džiaugtis vėlei
Savim iš naujo atrasta.
Suvėriau praeities karolius,
Jais pasipuošus vaikštau oriai,
Jaučiuos švari, lyg išsimaudžiusi kriokly,
Ledinės upės blyksinčiuos kristaluos,
Ir atvira naujai kelionei,
Lyg naujo piešinio dėlionei
Be etikečių, be planų,
Su viltimi šviežių kvapų,
Vėl pasiruošusi kelionei.

***
Jus visus norėčiau pamatyti,
Įsiplieskus vasarai laukuos.
Kai kurie žiedai jau nuraškyti:
Daug medaus jau bičių aviliuos.


Mes visi lyg jūroj išsimėtę,
Kranto nematyti – jis toli.
Mes visi patyrę sūrią vėsą:
Nežinia, kur nusiirsim ryt.


Ir vis tiek, ar verta ko gailėtis-
Susitikt reikėtų gal dažniau,
Iš jaunystės sėklos tos pasėtos
Svyra žemėn varpos vis žemiau.

***

Kokia graži rugsėjo pabaiga-
Nukastos bulvės, uogos nuraškytos,
Tik obuolių prikritęs sodas
Lyg subyrėję mano godos
Gražiais prisiminimais likęs.


Kai dar jauna buvau, išdykus,
Galvojau, amžinai žydėsiu,
Nei verksiu, nei kada liūdėsiu,
Tave tik vieną vis mylėsiu.


Ne viskas taip gerai pavyko,
Sugriuvo, daug ko nebeliko-
Koksai gražus prisiminimas
Lyg rudenį blizgus arimas.


Į jį jau naują sėklą sėja,
O kas praėjo, tas praėjo,
Kokia graži rugsėjo pabaiga-
Lyg išversta nauja vaga.

***
Noriu šaukti – nieko nebelaukiu,
Lyg dangus prieš audrą – debesys juodi,
Varnos krankia, kam ant mano veido
Šitiek raukšlių,
Kam, žmogau , tu tiek dejuoji ir kenti.


Beprotybė kažkokia gyvent ir mirti,
Kam tos ašaros ir kam tas džiugesys,
Beprotybė kažkokia pasenti
Ir kažko ieškoti praeity.

***
Tai aš tokia, aukštybių atsiųsta ir dar likimo palytėta,
Mintys išsiveržia lava ir negaliu jų nutylėti.

Paskutinį kartą atnaujinta ( 2012.09.17 )
 
< Ankstesnis   Kitas >
 
 
proDESIGN.lt


   
 
 
 
 
 

Copyright © 2019 Traupis.lt