| Nauja paskyra
Powered by Core Design
 
 
Indrės Musteikytės kūryba
2012.04.02

Pasakų autorei - 8 metai

 

Šiltnamio gyventojų nuotykiai

Stovėjo žmogaus darže didelis didelis šiltnamis. Jame augo pomidorai, salotos, agurkai, paprikos, žirniai... Daržovės kartais susipykdavo, todėl šiltnamyje kartais kildavo rėksnių vakarėlis.
    Kartą, pomidoras, numynęs skruzdėlę, lipančią ant jo, tarė:
–    Sakau, mieli pomidorai bei pomidorės, bėgu. Viskas!  - rankomis padarė iksą.
–    Kur bėgi? – susidomėjo Smalsuolė paprika.
–    Bėgu įrodyti tiems kvaišams, kad aš ne maistas, aš irgi turiu akis, nosį, burną, kojas, rankas ir didžiuliausią pilvą. Aš nebeaugsiu dėl to, kad mane suvalgytų!
–    Kokiems kvaišams, ponuli pomidore? – nusijuokė Smalsuolė paprika.
–    Manau tiems, kas mus valgo... – tarė agurkas Saskas.
–    O tai ne, žinok, skruzdėlėms skelbsiu karą! – suraukė antakius pomidoras. - Einu, – pasipūtė jis.

 Praėjo kelios sekundės, kelios minutės, kelios valandos, kelios dienos ir savaitė, o pomidoras vis negrįžo.  Pomidorės pradėjo jaudintis, sielotis, kad pomidoras nebegrįš. O kelios paprikos juokėsi, nes agurkas Saskas, bandantis joms įrodyti, kad gali išstovėti ant vienos kojos, apvirto ir pargriovė vieną žirnį. O tas kad vožė agurkui, tai agurkas apsisukęs nugriuvo ir sutraiškė skruzdėlę.
Vienas agurkų kapitonas, pradėjo jaudintis ponuliu pomidoru. Tas apsisukęs iškeliavo. Vėl praėjo diena, dvi, trys, keturios, penkios, šešios ir septynios. Kapitonas agurkas negrįžo, kaip ir ponulis pomidoras.
–    Aš, agurkas Saskas, pranešu, kad pagaliau išmokau stovėti ant vienos kojos, - tarė jis.
 Visos daržovės sužiuro į agurką. Saskas šyptelėjo ir atsistojo ant vienos kojos. Praėjo kelios sekundėlės – agurkas išprakaitavęs, bet vis dar šypsojosi. Bet praėjo dar keletą sekundžių ir agurkas  kalabam! Vėl ant to pačio žirnio. Šis nevožė jam atgal, bet spyrė agurkui į pilvą. Šis atsipeikėjo ir užsigriebė už Smalsuolės paprikos ir šiaip ne taip išsilaikė. Paprika supyko, todėl atsipeikėjusi vožė agurkui į kaktą. Saskas sudejavo ir pargriuvo.
–    Išeinu, jei taip, - pasipūtė jis ir nužingsniavo iki durų. Parodė visiems liežuvį ir iškapnojo pro duris.
–    Dar vienas išeis, - susijaudino salota.
–    Ir negrįš, - pridūrė kita salota.     
–    Jau trečias… - susirūpino Smalsuolė paprika.
–    Kas dabar bus? – apsiverkė žirnis, - juk aš nebeturėsiu ko mušti! O Saskas būdavo pats tas…
Kita diena praėjo taip pat be pykčių. Visiems buvo viskas gerai. Bet dar nepakenčiamesnis dalykas už garsius trepsėjimus, rėkavimus ir visa kita, būdavo tyla. Kartais kas nors šnirpšteldavo, nusičiaudėdavo, bet  nei vienas nesugalvojo, ką daryti, gal dar kas nors išeis…
Paprastai juoką sukeldavo Saskas. Drausmingumą – ponulis pomidoras, o tylą – kapitonas agurkas.
–    Kaip čia neįdomu, - kartą prasitarė Smalsuolė paprika, - išeinu ir aš. Tada niekas manęs nesuvalgys. Ir aš neturėsiu būti dideliame nuobodžiame šiltnamyje…  - ir išžingsniavo pro duris.
 Po kelių dienų  išpumpino ir mušeika žirnis, paprastai labai mėgdavęs mušti Saską. Be Smalsuolės paprikos ir Mušeikos žirnio  buvo vvviiisssiiiššškkkaaaiii nuobodu. Taigi – paprastai muštynes sukeldavo Mušeika žirnis, o smalsumą – Smalsuolė paprika. O dabar – tai viskas, nebeįdomu. Kartais ateidavo žmonės ir palaistydavo augalus, papurendavo… 
Tuo metu, agurkų kapitonu tapo vienas agurkas, vardu  Gukis, pomidorų kapitonu – Podis, žirnių  – Žinas, paprikų – Usa, o  salotų  – Gisė. Bet vis tiek būdavo nuobodu.

Tuo metu eidamas ponulis pomidoras sutiko agurkų kapitoną. Jie persimetė  pora žodžių ir abu nužingsniavo. Tada sutiko Saską, kuris šiaip ne taip papuolė į draugiją. Dar sutiko Smalsuolę papriką ir Mušeiką žirnį. Tie irgi nukeliavo su ponuliu pomidoru, agurkų kapitonu ir Sasku. Visi kartu nukeliavo į Triepsų šalį, kur buvo paskelbti karaliais. Na, ne visi. Ponulis pomidoras buvo karalius, agurkų kapitonas – jo pavaduotojas, Saskas buvo ponulio pomidoro juokdarys, mušeika žirnis tapo apsauginiu, o Smalsuolė paprika –karaliaus padavėja.Visi ten gyveno labai labai laimingai…
O šiltnamio gyventojai neturėjo kuo džiaugtis. Todėl, vieną kartą salota Pikė pasakė:
         – Keliaujame ir mes visi kartu. Gal suieškosim mūsų pasiklydusius draugus… ką manot?
–    Keliaujame!
Visi išpėdino. Praėjo beveik visą pasaulį, kol pagaliau rado Triepsų šalį, kurioje buvo apsistoję jų draugai.Šioje šalyje daržovės ilgai ir  laimingai gyveno...
 
     

Smaližius katinas


Gyveno kartą pas žmones toks katinas. Jis  buvo labai godus. Kaip kitaip pasakyti-  smaližius. Žmonės katiną praminė Smaližiumi. Jo pravardė buvo Godukas. Smaližius katinas gyveno pūkinėje pilyje, pūkiniuose kambariuose, kur atsisėsdavo ant pūkinio fotelio, žiūrėdavo pūkinį televizorių ir gerdavo pūkinį pieną su pūkiniais sausainiais. Katinas buvo storas, oranžinis, didelis, bet svėrė  aštuonis kilogramus. Kiekvieną dieną jis žiūrėjo televizorių ir žiovaudavo. Dažniausiai jam nesisekdavo.
 Vieną kartą jis netyčia išmetė pūkinį pieną, kuris pasipylė ant televizoriaus. Kartą dar buvo pametęs savo pūkinę šlepetę ir rado ją žmonių šulinyje, kuriame buvo vanduo švarut švarutėlis, nė dulkelės; o tada jame buvo pūkai ir pūkinė šlepetė.  Tada jis išgėrė tą vandenį ir išleido vėl, kaip vandens išpiltuvas. Tik dabar be pūkų. 
     Kartą Smaližius išėjo į lauką  ir mato:  dvi pūkinės šlepetės guli prie šulinio. Smaližius nubėgo namo, apžiūrėjo pūkų namelį ir mato:  dar keturios pūkinės šlepetės jo pūkinėje lėkšutėje.  Pakėlė lėkštę – po ja  vėl keturios pūkų šlepetės. Atsinešė Smaližius visas tris poras, pasimatavo. Tada apvertė visas šlepetes ir žiūri: ant vienos parašyta -  Mielasis Mūsų Geručiukas Katiniukas Smaližius Godukas. Katinas pasiėmė savo šlepetes ir pasidėjo prie fotelio. Tada pažiūrėjo į kitas aštuonias: ant vienos šleptės parašyta: Mielasis, ant kitos: Mūsų, ant trečios: Geručiukas, ant ketvirtos: Aštuonkojis, ant penktos: Šiušiušiukas, ant šeštos: Naujasis, ant septintos: Neprisitaikęs, ant aštuntos: Gyvūnėlis. 
                                               ..........

-    Ką?!! – sušuko išpūtęs akis Smaližius prie žmonių. – Čia gyvens kažkoks... neištariu...  Ašukojas?
-    Aštuonkojis,- tarė žmogaus žmona, vardu Fegata. – Ką, tau nepatinka? Turėsi su kuo žaisti.
-    Nereikia man kažkokių nusususių ašukojų! –suriko katinas trenkdamas kumščiu į stalą, kad puodeliai pasikėlė.- Aš čia karaliauju, jis mano namo neperims!
-    Nesijaudink, - sako Fegata, - jis gyvens kitam name.
-    Bet.. gi... – lemeno nesupratęs Smaližius. – Uhhuhu, -atsipeikėjo, - bet tegu jo namas nebūna geresnis už manąjį! Arba aš tam kažkokiam Ašukojui koją nurausiu! Koją nurausiu! Kartoju!
-    Rauk tu tą koją, bet tada aš tau ūsus nutrauksiu...  – sako žmogus (net pamiršau vardą pasakyti) – žmogus Gegefekas. Tuo metu katinas jau buvo burbėdamas nuėjęs.
-    Netrauk tu jam tų ūsų... – sako Fegata, – vis tiek  nenuraus jam tos kojos, paspirs Šiušiušiukas ir Smaližius nuskris kaip kamuolys.
-    Ai, bet... ir man susišvietė, kad čia nereikia „ Ašukojų“, kaip Smaližius sako. Na man vis tiek kažkaip čia jau per daug. Gal neįsigijam Šiušiušiuko. Vis tiek iš jo nieko gero tik mažiau pinigų.
-    Ką? Na jau ne, aš juo rūpinsiuos, o tu galėsi drybsoti kaip koks storulis Derimpka  ant fotelio ir tampyti Smaližių Goduką už uodegos. O aš turėsiu Šiušiušiuką ir su juo žaisiu!
         Derimpka – Fegatos  tėtis. Kuris tiktai drybso ant fotelio ir tampo savo katiną  Či – Čerimeukį už uodegos.
Jau laikas pasiimti siuntinį. „ Ašukojį“. Jis ten sėdi sugrūstas dėžėje ir spraudžia savo kojas, kad tilptų.
-    einam Šiušiušiuko. – sako Fegata.
-    Eik. – atsakė pasitaisęs savo naujus laikraštinius akinius  ir skaitydamas laikraštį Gegefekas.
       Fegata viens du – ir dingo už durų. Tada viens du – ir vėl čia. Tik jau su didžiule dėže.   
-    Kas šįkart? – sako Smaližius.
-    Aštuonkojis. Kaip ir norėjai. – atsakė kuo ramiausiai Fegata.
-    Ką tu čia paistai, net nenorėjau!!!!!! – suriko Smaližius.
-    Na ir kas, bet aš norėjau, – traukdama lipnią juostą, užklijuotą ant dėžės sako Fegata.
Tada pasirodė mažas Aštuonkojis Šiušiušiukas.  “Visai nieko “- galvoja Smaližius Godukas. Aštuonkojis buvo tokio pat dydžio kaip Smaližius. Jis judino kojeles ir mirksėjo. Jis ištarė “Fageta”. Nors turėjo būti “Fegata”.
Ak, ak, koks jis mielas.


   *

Praėjo savaitė, ir metai, ir pagaliau keturi metai, o po jų šeši metai. Tada jau aštuoni, ir vienuolika.  Šiušiušiukas užaugo. Smaližius vos netapo seniuku. Dar trūko penkių metų iki seniuko. Bet ai, koks skirtumas, jis neišeis senų katinų prieglaudon, kuri pastatyta adresu „Seniukai Katiniukai g. 54 – 8“. Visai netoli Fegatos ir Gegefeko namų. 
-    Seniukas Godukas! – prasivardžiavo Šiušiušiukas.
-    Tu nepaimsi devynių daiktų! – sako Smaližius. – Tu turi tik aštuonias kvailas kojas su burbuliukais!!!!!
-    Paimsiu!
-    Na paimk! – rėkia katinas.
       Šiušiušiukas paėmė. Devintas daiktas vis slidinėjo iš čiuptuvo į čiuptuvą ir krito. Šiušiušiukas pabėgo ir net kad paliko pėdsakų iš gėdos. Katinas susimąstes vaikščiojo aplink savo pūkų foteliuką ir mąstė:
„ Na Šiušiušiukas nebūtinai turėjo būti toks nedraugiškas. Galim draugauti, bet vis tiek.  Jis nenorės, aš žinau. Bet verta pasiūlyti.“
Smaližius taip vaikščiojo ir kad plumpt! Paslydo. Tada rėkdamas atsikėlė, bet vaikščioti negalėjo. Fegatai ašaros  byrėjo, Gegefekas bandė jį paguosti, o Šiušiušiukas gražiai jį paėmė už letenos ir pavaikščiojo. Tada jam spyrė į koją, ir ši kažkaip atsistatė, kad katinas pasveiko ir galėjo vaikščioti. Smaližius labai dėkojo Šiušiušiukui, ir ilgai netrukus jie  tapo gerais draugais.

Taip Smaližiaus ir Šiušiušiuko pasakos siūliukas, kad ir kaip liūdna, bet bus nukirptas...


 
                                  
LANGAS IR PALANGĖ

Buvo kartą toks nameliūkštis. Jame buvo įrengtas gražus langas. Baltut baltutėlis. O po juo buvo prikalta pilka žvilganti palangė. Langas ir palangė buvo geriausi draugai, bet kartais  pykdavosi. Vieną dieną palangė jau buvo apdraskyta. Ir langas nebe baltas. Žmogus, kuris gyveno name, sumanė pakeisti langą ir palangę. Žinote, į kitą palangę ir į kitą langą! „Na, bet nepasiduosime,“ –sakydavo kiekvienas baldas, ruošiamas išmesti, bet nieko gero iš to neišeidavo.
Langas pasakė:
-    Aš nežinau ką daryti, tik žinau vieną būdą išsilaisvinti, jei pavyks.
-    Koks? Koks būdas? Na, greičiau, sakyk! – nekantravo palangė.
-    Kvieskime Lityrą kad atsuktų varžtelius ir mes pabėgsime. Žmogus galės ten įtaisyti naują langą ir palangę.
 Lityro parduotuvės pavadinimas buvo “Varžto Namas”. Nes ten pardavinėjo varžtelius. Vien tik varžtelius. 
                                     ................

-Tai norite kad atsukčiau jums varžtus?  - sako Lityras, pritilęs.
-    Taip, - sako telefonu langas.
-    Kada? Nes dabar esu užsiėmęs, – klausia Lityras.
-    Kai pabaigsi, jei gerai, – taria palangė.
-    Kai  pabaigsiu?! O  jūs žinot kada pabaigsiu!? – juokiasi Lityras, vos neišmetęs telefono iš rankų.
-    Taigi kada? – susidomėjo vienas Lityro darbininkas.
-    Šuktode!!! – piktai sušuko  Lityras.
Jis šitaip sakydavo kiekvieną kartą kai jį pertraukdavo, jis tą žodį sakydavo minėdamas „ Užtilk“. Tą žodį išgirdęs bet kuris darbininkas šiurpiai drebėjo. Bet klientams jis buvo malonus.
-    Aš pabaigsiu vėliau. Už valandėlės. Tik palaukit, kol naujiesiems varžteliams suklijuosiu kainas.
  Varžto name buvo įrengrtas kavinukas. Ten Lityras darydavosi kavos pertraukėlę.  Atsisėsdavo ant geltonos sulankstomos kėdės,  išsiriesdavo ir  gurkšnodavo karštą “ Čyko” kavą. Šiaip tai Lityras dažnai kada sėdėdavo ant spintelės ir kalbėdavosi telefonu. Jis nenustodamas gurkščiodavo, kai padėdavo telefono  ragelį.
Ta “ valandėlė” slinko taip lėtai, bent jau taip atrodė langui ir palangei. Bet pagaliau Lityras atbėgo visas uždusęs su kažkokia juoda dėžute su rankena.
-    Štai ir aš. Užtrukau, nes kažkokia boba užsigeidė “ Bit bikra” varžtų, kad net užtrukau, tai užtrukau. Bet nieko, čia tuoj. Jis atidarė dėžutę, pasiėmė kažkokį daiktą ir pradėjo atsukinėti varžtus. Pagaliau nukrito palangė. Tada ir langas. Jie abu skuodė kuo toliau, bet padėkodami sušuko:
-    Mes dar ateisime ! Ačiū, Lityrai!
Langas ir palangė bėgo bėgo, kol pamatė sūpynes. Palangė sako:
-    Norėčiau prisiminti senus gerus laikus kai buvome parduotuvėje su savo draugais ir supdavomės sūpynėse.
-    Kas čia? – paklausė langas rodydamas į ženklą už sūpynių.

Pasisupkite šiose sūpynėse ir atsidursite “Ateityje,  Praeityje arba Dabartyje”. Šios sūpynės ne bet kokios, o “ Laiko Sūpuoklės”.  Jų galią sužinosite pasisupdami Laiko Sūpuoklėse.


-    Išbandome, – sako palangė. Kur nukeliausim?
-    Į Ateitį, – sako langas, – pažiūrėsim, kas mums nutiks…
 Tuo metu žmogus ėjo iš parduotuvės, gurkšnodamas gėrimą, ir pamatęs, kad vietoj lango ir palangės tik mažas plėmas, išspjovė gėrimą, kad net aptaškė duris.
-    Man reikia nueiti pas gydytoją… - pasikąsęs galvą tarė žmogus.
Tuo metu langas su palange spaudė mygtuką Ateitis. Pasisupė pasisupė,  ir kabarkšt! Sūpynės apsisuko ir langas ir palangė išnyko.
Nuėję trupučiuką kelio, mato ženklą:

       Ateitį sužinosite perkeliavę Labirintinę Girią. Reikės vaikščioti, kol rasite tinkamą  kelią nuvesti iki ateities televizoriaus.

Perskaitė, paėjo, ir žiūri, - dainuoja lapė, sau tepdamasi lūpdažiu  lūpas ir žiūrėdamą į kailinį veidrodėlį:

     Baliun eisiu aš laputė,
    Išsipuščius ir gražutė,
    Lapinas jau alps ir alps,
    Kalvis man širdelę kals!

  Vilkas bučkiais apipils,
  Gal į tašę man netilps.
  Draugė lapė girs ir girs,
  Meškinai iš laimės tirps.
 
 Man patinka lapinai,
 Gražūs drūtūs... Aplamai!
 Meilūs puikus ir protingi,
 Ne kvailiai nesąmoningi...


- Eilutėje „Meškinai iš laimės tirps“ kažkas nelogiška. Nes meškinai netirpsta. Gi ne šokoladiniai Tirpinukai, – sako palangė, priėjusi prie lapės.
-    Tfu, bjaurybė! Aiškina čia man kažkokia nuskurus palangė!
Dar nesupranta gražuolių laputaičių kalbos… ai, vadinasi ji ne gražuolė laputaitė. Ups, tau reikia atsakyti kitokia kalba. Gerai, aš atsakau normaliai, – ji pasimuistė, taukštelėjo kailiniu veidrodėliu, susuko lūpdažį ir įdėjo į savo deimantais saginėtą tašę.
 - Tai kokia gi ta normalioji kalba? – klausia langas.
O lapė pradėjo “ normaliąją kalbą” :
     - Aš sukurti gražią dainą. Aš, Laputaitė, norėti kurti.  Norėti, tapti garsi Laputaitė, kuri sukurti dainą apie gražią lapeliūkštę.  O kad meškinai netirpti, visi žinoti.  Tik kūrybinės mintys mane apsėsti. 
-  Šiaip tai nekalbėk su manim, kaip su kokiu burokėliu, nes aš tik tą, kur prieš savo normaliąją kalbą kalbėjai suprantu. Nes man truputį gėda, su kažkokia lape, kuri kuria ir rašo  dainas, kad meškinai iš laimės tirpsta, – sako palangė.
-  Tada gerai, – sako lapė net nežiūrėdama į palangę. Užsisėdo ant kelmo kraštelio ir pasilenkė. – O tu ir nežinai tos paslapties. Gal išduoti? Bet tada turėsime trise draugauti, ir baliun eiti kartu.
-   Puiku!
-   Aš čia esu pasiklydusi Labirintinėje Girioje. Noriu sužinoti savo ateitį. Supausi sūpynėse, ir mane numetė prie kažkokio ženklo. Matau: parašyta, kad ateitį sužinosiu, radusi tinkamą kelią nuvesti prie ateities Labirintinėje Girioje. Bet aš čia jau pasiklydau, nebežinau kas yra kelias, o kas yra takas.

-    Matyt, čia reiks eiti išskirtiniu keliu, – sako langas.
-    Matyt, matyt... – tik tokį žodelį moki? – pasipūtė lapė. – Gal pasakytum  „atrodo“, „gal“,  o ne „matyt“! Ką čia matyt? Saulę? Medį? Ąžuolą?..
-    Gerai. Tik pritildyk “ geldą.” – sako langas, – manau kad čia reikėtų neplepėti ir pradėti.
-    Ką pradėti? – susimąstė palangė.
-    Keliauti.
        Jie pasileido vienu iš jų takeliu ir šnopuodami nurūko iki kelio galo. Nieko nebuvo. Tada nulekė į antrą taką, trečią ketvirtą, penktą…
-    Nieko nebus. Ką? Mes čia ir lakstysim kaip akis išdęgę?  - sako lapė.
-    Na taip, panašiai, – atsakė langas.
-    O aš man atrodo žinau taką per kurį eisim,  – ir lapė parodė vingiuotą
taką. Kartu su juo vingiavo medžiai, pažymėti raudonais ir mėlynais iksais.  Jie nubėgo ir pamatė labai daug lentų. Dvi lentos pažymėtos: “Nauja”. Langas ir palangė pažiūrėjo: jų ateitis.  “ Jūs būsit patekę į tą pačią parduotuvę. Tada vėl jus nusipirks tas pats žmogus ir jūs pabėgsite padėdami Lityro. O paskui vėl iš naujo.”
Pažiūrime lapės ateitį. „ Tu būsi susiradus gražų lapiną, didelį namą ir būsi laiminga.“
Iš tikrųjų taip viskas ir atsitiko. Langas ir palangė nukeliavo parduotuvėn, tada pas žmogų ir vėl pabėgo. O lapė susirado gražų lapiną didelį namą ir buvo laiminga... ir vėl, ir vėl.... teisingai manai, pasaka be galo...

 

Blusos kelionė


Kartą gyveno maža maža blusa. Gyveno ji pievoje,  ten kur ankstyvais rytais kaupiasi rasos lašeliai. Pievelėje auga narcizai, ramunės, rugiagėlės, kartais net tulpės. „Margu margumynas“ – sakydavo blusa, atsirėmusi į mažą narcizą ir lankstydama savo juodą koją. 
    Vieną dieną blusa šokinėjo nuo ramunės ant rugiagėlės, nuo rugiagėlės ant tulpės ir mąstė:
- Atsibo – o do! Negaliu, čia vienui viena kiurksoti. Gal pakeliauti po pasaulį?! Gerai, labai gerai!
Blusa gūžtelėjo pečiais ir nuėjo sava pieva į žmogaus namus. Ten miegojo rudas šuo su juodomis ausimis, pilkai ruda uodega ir ant akies juodut juodute dėmele.
- Įšoksiu į šuns kailį, o jis nuneš mane į mišką! – tarė sau blusa.
Šuo pramerkė vieną akį, pajudino ausis ir persisukė ant kito šono. Blusa prisėlino ir įšoko į šuns kailį. Šuo nusimovė antkaklį ir pradėjo bėgti. Mat atsibodo jam žmogus.
„ Aaaa... kaip gera! Čia sau sėdžiu ir mėgaujuosi” – galvojo blusa.
Šuo nubėgo į kitus namus ir pradėjo ant žemės voliotis.
“ Ak, atsirado čia žemės valytojas” – pasipiktino blusa ir nuo šuns įšoko į   katės kailį. Katės kailyje buvo smagiau. Minkštas kailis, pilna pūkų fotelių, yra ką valgyti. Bet katė miaukė ir bėgiojo iš miško į mišką. Blusa pritaikė momentą, kai katė buvo miške ir nušoko ant žemės. Poto ji ėjo, ėjo, kol pamatė vilką. Įšoko į vilko kailį ir guli sau. Poto įsigudrino įšokti į lapės kailį, voverės, barsuko, meškos…
Blusai atsibodo  tie gyvūnai ir ji sau tarė:
- Eisiu į miestą.
Su lig tais žodžiais blusa apsigalvojo, nes atvažiavo vaikas su dviračiu. Jis vos nesutraiškė blusos.
- Ai ai! – išsigando blusa ir nubėgo į namus,– nebekeliausiu po pasaulį,o sėdėsiu namie! Va kokių nelaimių tyko čia!
Blusa nustojo keliauti po pasaulį ir vėl suposi ant pievelėje augančio narcizo...

2012.02.17

 

Smalsuolis ežys

Vienoje  keistoje girioje, ten, kur mėlynalapiai medžių lapai krito, kur augo rožiniai krūmai, kur per girią tekėjo geltonas ežerėlis ir ten, kur žemė buvo geltonai raudona gyveno daug įdomių gyvūnų, kurių net pasaulyje nerasi. Tarp jų buvo toks gyvūnas, kurį visada visur rasi. Tai... tai ežys. Tai- smalsuolis ežys. Jis visur ir visada, norėjo viską viską žinoti.
Kartą smalsuolis ežys nuėjo į svečius pas dapgansą. Jos vardas buvo Veronika. O gal nežinote, kas yra dapgansa? Dapgansa- tai šios girios gyvūnėlis. Ši gražuolė turi riestą uodegą, visokiomis spalvomis primargintą, jos kailis rudai pilkas ir juodai baltas. Nosytė rudos spalvos, akytės mėlynos...Dapgansa – tikra gražuolė.
Štai ežys jau atstriksėjo pas Veroniką. Veronika jį gražiai priėmė, nusišypsojusi pasodino ant kėdutės, padėjo ant stalo sausainukų ir citrinos skonio arbatos. Ežys pasižiūrėjo į visas puses ir puolė dideliais gurkšniais gerti arbatą. Jau taip gėrė, kad net arbata per kraštus varvėjo.
„Būtų geriau jei tas ežys būtų mandagesnis“ – pagalvojo Veronika.
Ežys padėkojo dapgansai už arbatą ir pasuko geltonojo ežerėlio link.
Staiga iš krūmų išniro  geltona galvytė su juodom ausytėm. Turbūt nežinote, kad miške yra toks padarėlis labai panašus į lapę? Jos vardas Lahė. Lahė prisėlino prie Ežiuko ir tarė:
- Labas,  žinai, būtų gerai patekti į kokius nors ledo rūmus, kur viskas iš ledo... oi būtų smagumėlis!
Su lig šiais žodžiais keli mėlynalapiai medžiai sušlamėjo, vienas medis nulinko iki žemės ir pakilo didelis uraganas. Ir... ir Lahę su smalsuoliu ežiuku nunešė į visai kitą pasaulį. Visiškai kitą...
Ten buvo viskas iš ledo. Ledo vartai, ledo grindys, ledo sienos...  tikri lediniai rūmai. Lahė ir ežys, vienas į kitą pasižiūrėjo, susiprato, kad reikia ieškoti raktų nuo vartų ir puolė jų ieškoti . Lahė pakapstė letenomis smėlį ir pamatė po ledu kažkokią ledinę ir truputį paauksuotą plytą. Ji apsidžiaugė:
- Ežy, ežy, ežy! Žiūrėk! Gal čia bus raktai nuo vartų!
- Tikrai?.. Tai perlaužk tą  plytą perpus! – Suriko ežys.
- Iš kur man gauti tokį daiktą, kad galėčiau suskaldyti šią nesąmoningą plytą?! Kaip aš galiu perlaužti ją?! Juk neturiu tiek jėgos!.. Jeigu taip sakai, tai pabandyk pats perlaužti! –šaukė Lahė.
- Gerai, gerai… tai va šitaip reikia! – ežys spyrė iš visos jėgos į plytą. Bemat plyta skilo per pųsę, o ežys suspaudęs  koją šokinėjo.
- Ei, ežy! Žiūrėk ką padarei! Koks tu stipruolis!
- Am… o!.. Lahe! Nematai? Nematai?! Žiūrėk, raktai!!!
Lahė pasiėmė raktus ir parinko atrakinimo raktą su nupieštais rūmais.  Staiga ledo vartai prasiverė. Lahė ir ežys išsižiojo iš nustebimo. Prieš juos stovėjo gražūs ledo rūmai.
Durys buvo išrašytos visokiais raštais, rūmai buvo paleduoti raudonu ledu, ant rūmų viršūnės buvo iškaltas nuostabaus grožio erelis...
Žodžiu, rūmai buvo neapsakomai gražūs.
- Kaip manai,  - susimąstė Lahė, - gal ir rūmams atrakinti    reikia rakto?
- O gal... – sustojo ežys,  – o gal raktas nuo vartų tiks rūmams atrakinti?
- Taip, gal... na, pabandom!
Ežys pasiėmė raktus. Iš tikrųjų, rūmų durys atsivėrė tiesiai jiems prieš nosis. Jie įžengė į ledo rūmus. Ten buvo nuklotas ilgas, blizgantis ledo kilimas, šone buvo lediniai laptai, kurie vedė į antrą aukštą. Ežys ir Lahė nuėjo į svetainę. Ten buvo septyni stalai, nukloti išrašyta staltiese, ant stalo buvo pilna visokių visokiausių valgių, ant sienų kabojo įvairiaspalviai lediniai paveikslai, prie stalo- ledinės kėdės, šakutės... svetainės kampe buvo didelis veidrodis, štai ir laiptai į trečią aukštą...
Buvo labai labai gražu. Ežys ir Lahė apsižiūrėjo ir nutipeno į trečią aukštą. Ten buvo karališkos lovos ir seifas kampe.
- Žinai ką, pabandom atrakinti seifą, - tarė Lahė.
- Gal... tik reikia surinkti skaičius, slaptažodį ir vardą. Matai čia parašyta: „ surinkite skaičius, slaptažodį ir vardą“.
- Bet kokį slaptažodį, skaičius ir  vardą reikia surinkti? – susimąstė Lahė. – Pabandom, gal atsirakins...
Lahė surinko štai kaip: slaptažodį -  „ledo rūmai“ vardą –
„karalius ir karalienė“ o skaičius: 012345678910.
Ežys surinko slaptažodį -  „ledo rūmų seifas“ vardą –
„Rūmai rūmutėliai“ o skačius -   109876543210.
Seifo durys atsidarė ežio surinktu kodu.
Ten žibėte žibėjo  gausybė papuošalų: apyrankės, karoliai, vėriniai, žiedai, auskarai, brangakmeniai, deimantai ir t. t.
- Kaip mes tiek susirinskim... -  mąstė Lahė, – aha! Vos nepamiršau! Aš turiu labai didelį išskleidžiamą krepšį, ten susidėsim brangenybes.
- O kaip patempsim? – susmalsavo ežys, – kaip? O kaip mes nusigausim namo? Ką?
- Ups... to jau nežinau...- tarė Lahė, – Ai, apie tai negalvokim, atsiras išeitis ir beto. Apsižvalgykim lauke.
Lahė ir ežys išėjo į lauką. Ten kažkas traškėjo.  Vis garsiau ir garsiau...
- Ei, tu, žmogau, pasirodyk, mes tavęs nebijom! – šaukė ežys.-
O jei ne, sukišiu tau į minkštają savo spyglius!
Su lig tais žodžiais iš ledo krūmų išlindo katinas. Jis buvo visas apsamanojęs, vos jam barzda neužaugus. Turbūt todėl, kad čia ištisus metus tįso. Ar ne taip? Staiga jis tarė:
- Ė, ė ramiau, aš tik katinas...
- Iš kur tu čia atsiradai? – paklausė ežys ir Lahė.
- Aš gyvenau vienoje girioje, ten, kur mėlynalapiai medžiai auga, ten kur teka geltonas ežerėlis, ten kur auga rožinai krūmai. Prieš tris metus, mane viesulas nunešė čia.  Aš jus kažkur mačiau, gal ir jūs ten gyvenate?
- Kas tu?.. ai, oi, ui, ops, ups, tups... ir mes iš ten. - tarė Lahė,-  mes norim grįžti į namus, namučiukus...
- Ir aš. Ir aš noriu. Bet ką jau darysi. Nebent ir vėl pakiltų tas didelis viesulas.
Staiga... vėl pakilo viesulas. Jis ūžė ir artėjo prie mūsų trijų draugų, įsuko juos į savo verpetą ir nunešė atgal į namus.
Lahė atsisveikino su visais ir nubėgo pas mamą. Ji atsisėdo mamai ant kelių ir puolė viską pasakoti: kaip nukeliavo į ledo rūmus ir...
Katinas apsiašarojo ir lėkė tiesiai pas šeimininkę  lakti pieno, o ežys, atsitūpęs prie geltonojo ežerėlio,  svajojo dar kur nors nukeliauti ir patirti įdomių nuotykių...

2012.01.11

 Kaip adata maiše nuo Adatonų slėpėsi

 

Buvo tokia puiki adata. Smaili, žibanti.
Kartą adatai parašė laišką:

Labas, adata,

Mes atvyksime kitą savaitę, šeštadienį. Tikimės, kad turi saldžių pyragaičių. O be pyragaičių – tau galas. Juokauju, ne galas, tik šiap, mes juos beprotiškai mėgstame. Bet kad būtų su razinomis ir migdolais. Žiūrėk tu mums!

Tavo pusbroliai Adatonai.



- Atvyks mano pusbroliai A – a – adato – o – o  - onai?! – sudrebėjo adata, net išmetusi laišką iš rankučių.
- O kas čia tokio? – paklausė jos brolis Adatas. 
- Jie mane tikrai pribaigs, su savo tais pyragaičiais. Jie kiekvieną sekundę vis prašo tų pyragaičių… - kaleno dantimis adata.
- Pasislėpk maiše. Niekas nesuras. – pasiūlė Adatas.
      Atėjo šeštadienis. Adata drebanti iš baimės jau buvo pasislėpusi maiše. Staiga sudardėjo ratai.
- O ne, atvyko Adatonai! – sušnabždėjo baimės sukrėsta adata.
- Kur adata? – subirbėjo kažkas.
- Deja, jos nėra, – atsakė Adatas, išvydęs kažkokį žmogų, panašų į paštininką.
- Aš jų paštininkas ir noriu jums perduoti nuo Adatonų, kad jie neatvyks. Žiauriai negali. Štai, perduok adatai, kai ji grįš.
Ačiū dievulėliau, kad adatos jis nepastebėjo. Juk adatos galelis buvo pradūręs maišą.  Kai paštininkas išvyko, Adatas pasakė:
- Čia jų paštininkas buvo. Imk laišką.  
Adata nusiraminusi paėmė ir perskaitė:

Dar kartą labas, adata.

Labai gaila, bet mes pas tave nebegalėsime atvykti dėl kitų reikalų. Visiškai užjaučiame tave, kad tavo Adatonai neatvyks.
Bet gal kitais metais. Gal kitais metais, atvyksime pas tave. Tikimės, kad lauksi mūsų su pyragaičiais!

Adatonai.


Dabar adata buvo sau ramių ramiausia, kad Adatonai neatvyks.
Adatonai būtų niekada neatstoję  nuo vargšės adatos, vis rėkautų, kaip užpraeitais metais: „adata, adatyt, dar pyragaičių, dar pyragaičių, tau dar adataičių,  tau dar adataičių!” Ir vėl: “ adata, adatyt,  dar pyragaičių, dar pyragaičių, tau dar adataičių, tau dar adataičių!”
Bet dabar viskas gerai.   Gal  žinote, o jeigu nežinote, tai yra toks pasakymas: "Adatos maiše nepaslėpsi". Žinokit tai.

2012.04.15

Paskutinį kartą atnaujinta ( 2014.09.12 )
 
< Ankstesnis   Kitas >
 
 
proDESIGN.lt


   
 
 
 
 
 

Copyright © 2019 Traupis.lt