| Nauja paskyra
Powered by Core Design
 
 
Vieno kaimo vienos šeimos tragedija
2012.09.22

Alfonsas KERAITIS

Šį pasakojimą skiriu Šilaikų šeimos žūties 60 – mečiui...Būna dienų, kurios išlieka atminty labai ilgai ar net visam gyvenimui. Tokios dienos man buvo 1952 metų rugsėjo 18- oji ir 19 –oji.

Naktį, skyrusią šias dvi dienas, įvyko mūsų kaimynų Šilaikų šeimos tragedija- buvo nužudyta visa šeima. Ryto nesulaukė 40- metis šeimos tėvas Jonas Šilaika, jo žmona, berods po mėnesio turėjusi pagimdyti 34 –erių Ona, Jono tėvas 77 metų Pranas ir du mažamečiai Jono ir Onos sūnūs: penkiametis Vytukas ir aštuonerių Antaniukas. Toks žiaurus įvykis labai stipriai sukrėtė visus Alukėnų ir aplinkinių kaimų žmones.

Tada aš buvau paauglys, bet daug ką sugebėjau atsiminti ir iš dalies suprasti.

Nuo to laiko praėjo jau šeši dešimtmečiai, per tą laiką pasikeitė dvi ar daugiau vietinių žmonių kartos, nebeliko daugumos tų dienų liudininkų. Jeigu aš dabar negrįžčiau mintimis į praeitį ir nepasidalinčiau prisiminimais, netrukus vargu ar bebus kam tai padaryti. Todėl jaučiu pareigą nors prisiminimais pagerbti kaimynų Šilaikų prisiminimą.

Labiausiai mano atmintyje įstrigo vyriausias iš Šilaikų- Pranas.Manau todėl, kad jis buvo dažnas svečias ir mūsų namuose.Dar tarpukariu, o vėliau ir karo metais mano senelis Karolis ir ir Pranas Šilaika buvo geri draugai ir netolimi kaimynai, abu maždaug vienmečiai. Bet, mano seneliui mirus 1944 metais, o kitais metais – ir Prano žmonai, Pranas liko tarsi vienišas, tad jis labai pamėgo bendrauti su mano tėčiu, nors juos ir skyrė apie 30 metų. Jei kokia šventė ar šiaip laisvesnė diena pasitaikydavo, žiūrėk, keliuku jau atšlepsi Pranas, lazdele pasiramsčiuodamas. Ir ateina ne tuščiomis, dažnai atsineša dar šiltą marčios ką tik iškeptą keptuvės dydžio storoką kvietinių miltų paplotėlį, paskanintą spirgučiais, mano kaime kakoru vadintą. Mano tėvas labai tuos kakorus mėgo. Abu susėdę ir tą kakorą bevalgydami, prašnekėdavo kelias valandas. Gal todėl, kad tuo kepiniu Pranas vaišindavo ne tik mano tėtę, bet ir kitus kaimynus, kai kas ir patį senioką Kakoru ėmė vadinti...

1949 metais prasidėjo visuotinė kolektyvizacija, kuri paprastiems kaimo žmonėms buvo tarsi peilis po kaklu. Dienomis vieni su šautuvais vertė stoti į kolūkį, naktimis kiti, irgi su šautuvais, grasino, kad susidoros, jei tapsi kolūkiečiu, arba, kaip žmonės tada vadino „kolchozniku“.

Vadovauti susikūrusiam kolūkiui stribai versdavo tik savo kaimo valstiečius, nors gerai žinojo, kas jų laukia.

Mano tėviškėje kolūkis susikūrė metais vėliau, nei kaimuose aplinkui. Visi valstiečiai mažažemiai, tik vienas kitas vidutiniokas, buožės – nė vieno. Tad tokių nesusipratėlių ir užsispyrėlių nebuvo kaip ir į Sibirą tremti.

Pamenu, kaip mano tėvas po kelinto susitikimo su kaimo seniūnu namo grįžo labai susikrimtęs ir tepratarė: „Pasirašiau ant pareiškimo, kad stoju į kolūkį...“ Paskui dar kelias dienas vaikščiojo nusiminęs- lyg velniui dūšią būtų pardavęs...

Susikūrus kolūkiui, nereikėjo nė metų, kad žmonių tarpusavio santykiai labai pasikeistų. Kai kurie kaimynai pasidarė nesutaikomais priešais, stengdamiesi vienas kitam tik kuo blogiau daryti. Atsirado toks nuosavybės principas: „Kas tavo, tas ir mano, bet kas mano, tas ne tavo“.

Kolūkio pirmininku buvo išrinktas Jonas Šilaika. Vyras dar jaunas, energingas, neblogai tvarkėsi savo tėvo gal kokių 10 hektarų ūkyje. Toks gal ir bendro ūkio reikalus sugebės valdyti.

Bet nepraėjo ir metai, kai tarp pirmininko ir kelių jo kaimynų ėmė kilti konfliktai. Pirmininkas reikalavo tik dviejų dalykų: sąžiningai dirbti ir nevogti, o tai deja, kai kam labai nepatiko.

Jau visą 1952 metų vasarą tarp pirmininko ir kelių mano kaimo valstiečių nuolat įsiplieksdavo aštrūs ir pikti ginčai. Kiti gi tuo metu žiūrėjo, klausėsi ir nerimavo: kuo visa tai baigsis?..

Taip atėjo rugsėjo vidurys- laikas , kai visi kaimiečiai turėjo rinktis javų kulti, mat kombainų tuomet dar nebuvo. Pamenu rugsėjo 18 –osios pavakarę. Diena buvo niūri, ūkanota. Kažką krapščiausi namie, nes tėvai vis dar nebuvo grįžę iš kūlimo, Į mūsų kiemą atjojo pirmininkas – žirgas tuo metu buvo geriausia priemonė apžiūrėti kolūkio valdas. Jis paklausė, kur mano tėvai, atsakiau, kad iš darbų negrįžę. Tepasakęs, kad rytoj vėl ten pat eitų dirbti, apsisukęs išjojo kitur.

Grįžus tėvams iš darbų kolūkyje, visai šeimai dar teko apeiti namus- laukė vakaro ruoša. Tik temstant parėjęs vidun, pamačiau savo tėvą kalbantis su brigadininku Edvardu Alkausku., mamą vakarienę jiems ruošiant. Kad neprailgtų laikas, vakarienės belaukiant, tėtis svečiui ir buteliuką pastatė. Taip besėdint ir bevakarieniaujant, laikas labai greitai prabėgo, tik apie 22 val. vakaro brigadininkas apsižiūrėjo, kad laikas namo eiti. Išėjo abu su tėvu į lauką, o ten – aklina tamsa. Delčia, apsiniaukę, dar rūkas...

Tėvai sunerimo, kaip svečias tokioj nakty savo namus suras, bet brigadininkas nuramino: „Aš ir užrištomis akimis namo pareičiau, visus kelius, takelius kaime atmintinai žinau“. Atsisveikino ir išėjo- kad taptų vieninteliu liudininku, kaip grupė egzekutorių eina susidoroti su Šilaikų šeima.

Apie tai jis gal tik kitais metais tyliai prasitarė mano tėvams, pasipasakojo, kaip nakties tamsoje eidamas per kaimą išgirdo pažįstamus balsus šnabždant, susidomėjęs pasekė juos iki pirmininko namų ir apstulbęs žiūrėjo, kas ten vyksta... Bet paskui jis dar ilgai neišdrįso niekam prasitarti, kad viską matė ir žinojo- prašneko, kai ir taip viskas į dienos šviesą išlindo.

O tokiam juodam darbui ir naktis buvo pasrinkta juoda. Tų žmonių buvo penki: trys vietiniai kaimiečiai ir du partizanai, pasikviesti kažkur nuo Panevėžio pusės. Visų jų pavardes žinau, bet nebenoriu jas viešinti – tegu sau jos užsimiršta. Tiems partizanams labiau tiktų banditų vardas., nes jie ėjo tiesiog  įvykdyti mirties nuosprendžio nekaltiems žmonėms.

Tad buvo kovos metai: vieni kovėsi už nepriklausomos Lietuvos atkūrimą, kiti – už sovietinės santvarkos įtvirtinimą.. Sunku buvo laisvės kovotojams atsilaikyti prieš žymiai gausesnius stribų ir sovietinių kareivių būrius. Nebepajėkdami įveikti savo priešų, jie ir padarė tą lemtingą klaidą- pradėjo kariauti prieš savo tautiečius: kiekvienas, nors kiek lojalesnis naujai santvarkai pasidarė priešu ir buvo naikinamas.Mano skaičiavimu, vien Anykščių rajone taip buvo nužudyti keli šimtai žmonių. Tokios žudynės labai padidino ir trėmimų skaičių.

Žinia, kad tą rugsėjo naktį buvo išžudyta Šilaikų šeima, jau ankstų rytą pasklido tarp kaimynų. Dar po valandos apie ją kalbėjo visas Traupio miestelis. Mes, penkiolikmečiai paaugliai, mokykloje apie tai sužinojome po pirmos pamokos. Direktoriaus ir auklėtojosd paprašėme, kad paleistų iš pamokų, norėjome būti liudininkais, kas kaime dedasi.

Kol nuėjome į Šilaikų sodybą, ten kieme jau buvo pilna žmonių: keli milicininkai, kaimynai, kiti nepažįstami. Visi išsigandę patyliukais tarpusavyje kalbėjo.

Smalsumas mus gynė vidun- niekas ir nedraudė. Ten vaizdas buvo sukrečiantis. Pirmininkas kaip sėdėjo prie stalo, taip ir liko, tik jo galva nusviro ant kažkokių popierių, kuriuos matyt, vakare preržiūrėjo. Jam buvo šauta iš lauko į nugarą, nes lango stikle žiojėjo skylė.Netoliese sėdėjo atsilošęs nebegyvas jo tėvas. Kulka jam buvo išdraskiusi visą kaklą ir gerklę. Virtuvėje ant grindų gulėjo pirmininko žmona Ona kažkuo suknežinta galva. Keptuvėje tebestovėjo apdegę spirginiai.

Abu berniukai nebegyvi gulėjo kitame kambaryje vienoje lovelėje. Matyt, budelio ranka, iki tol nužudžiusi jau ne vieną žmogų, prie vaikų sudrebėjo, nes jiedu nuo siaubo išsprogusiomis akimis buvo sumesti į lovytę, ji uždengta skuduru ir per jį šaudyta.

Po kelių metų girdėjau kaime kalbant, kad žudikai vaikus norėjo palikti gyvus, bet juos palydėję pirmininko kaimynai prašė to nedaryti –bijojo, kad liks gyvų liudininkų po tokių skerdynių...

Po kiek laiko abu žudikus saugumiečiai susekė, suėmė juos gyvus ir nuteisė ilgiems kalėjimo metams Sibiro lageriuose.

O gal dar po dešimtmečio ar kiek daugiau, kaip pasakojo Alukėnų žmonės, naujas kolūkio pirmininkas priėjo prie KGB archyvų ir surado žudikų apklausos protokolus, kuriuose buvo surašyta, kad dalyvavo Šilaikų žudynėse.

Paskui jis atvažiavo pas vieną tų žudynių užsakovų ir pasikvietė jį į pirtį pasikalbėti prie keturių akių. Ten jiems abiems nuėjus, pirmininkas, išsiėmęs iš kišenės žvakę, padavęs ją degančią žmogui į rankas, liepęs atsiklaupti, persižegnoti ir atvirai prisipažinti, už ką jie išžudė visą kaimynų šeimą.. Ką tas žmogus pasakė pirmininkui, aš nežinau.

Kada niekšybė iškilo viešumon, visi tie kaimynai per keletą mėnesių išpardavė savo ūkius ir išsikraustė gyventi į skirtingas Lietuvos puses. Daugaiua Alukėnuose jų niekas nebematė. Kie žinau, jei jų už blogus darbus nenubaudė teisėsauga, tai jie sulaukė Dievo bausmės. Taip sutapo , kad visų jų šeimose buvo didelių nelaimių ir skaudžių netekčių- jei gu ne jiems patiems, tai jų vaikams...

Iš kur gi atsiranda tokių žiaurių žmonių. Vienas, žiūrėk, savo gyvulio eina skersti, virpėdamas iš jaudulio, o kitas šaltakraujiškai sušaudo visą šeimą. Man skaudu, kad ir dabar tokių žmonių yra, - gal mūsų įstatymai per švelnūs žudikams? Atsidurs toks tipas už grotų – ir iškart reikalauja sau visokių teisių ir privilegijų, atsėdės keletą metų – jam jau amnestijos reikia, o ir jo gyvenimo sąlygos kalėjime dažnai geresnės, nei daugelio mūsų laisvėje.

Kada tik būnu Traupyje, kai lankau savo tėvų kapus, nepraeinu nestabtelėjęs ir pro Šilaikų šeimos kapavietę, uždegu žvakutę jų amžino poilsio vietoje. Metams bėgant, nežinau, ar dar likę daugiau jiems artimų žmonių...

 Anykšta, 2012, rugsėjo 22 d

Tautvydo Kontrimavičiaus nuotrauka.

Image

Paskutinį kartą atnaujinta ( 2012.10.10 )
 
< Ankstesnis   Kitas >
 
 
proDESIGN.lt


   
 
 
 
 
 

Copyright © 2019 Traupis.lt