| Nauja paskyra
Powered by Core Design
 
 
Jauniausia rašytoja: šiemet saulę suvalgė begemotas
2012.09.23
Image
 

Edita Gruiniūtė

Rašytoja Indrė Musteikytė šiemet eis... į trečią klasę. Išleidusi nuotaikingų pasakų knygelę „Laikrodukas Tuksis“, ji vėl gyvena laukimu – rudenį turėtų pasirodyti antroji jos knygelė, fantastinė apysaka. Ne vien aplinkinius, bet ir mamą mergaitė stebina daug kuo, o ypač – vaizduote ir gebėjimu fantazuoti. Pati Indrė stebisi suaugusiaisiais, nesuprantančiais, jog pasakose viskas įmanoma.

Drebėjo per pristatymą

Su jauniausia Lietuvos rašytoja susitikau jos namuose, Traupyje, Anykščių rajone. Kol mama ruošė kavą, mergaitė atnešė keletą prirašytų sąsiuvinių su pirmosiomis sukurtomis pasakėlėmis, iliustruotomis piešiniais bei atvirutėmis. Pasakodama apie kiekvieną jų netrukus paduoda ir savo pirmąją išleistą knygutę.

„Kuri iš visų šių pasakų tau pati gražiausia?“ – smalsauju. „Man visos labai gražios, o labiausiai patinka apie cukrinuką“, – kiek nedrąsiai prisipažįsta.  

Cukrinukas gyveno senelio ir senelės bei jų sūnaus Jugo šeimoje. Jis buvo Jugo mylimiausias žaislas iš gryno cukraus, kuris nedūžta, nelūžta, netrupa ir netrukdo laisvai judėti bei kalbėti. Gyveno jis smagiai – iš niekur nieko čiaudėdamas, ragaudamas senelės skaniausių patiekalų. Tačiau vieną dieną į duris pasibeldė ponas su rašikliu ir parodė raštą, pagal kurį seneliai privalo jam atiduoti cukrinuką. Ne vien jis norėjo pasisavinti Jugo žaislą, piktadarių atsirado ir daugiau, mat cukrinukas buvo vertas net šimto milijonų. Galiausiai viskas baigėsi laimingai: įvykdžius daugybę užduočių, cukrinukui buvo leista pasilikti savo šeimoje.

„O kodėl būtent ši?“ – vis kamantinėju. Indrė kiek susimąsto. „Mama, padėk man...“ – galiausiai paprašo pamačiusi į kambarį įeinančią mamą Ramunę.   

„O kaip man tau padėti? Aš ir pati ne kartą tavęs klausiau, kaip sugalvoji visas šias istorijas, – nusistebi mama. – Labai keista: rašyti jai sekasi puikiai, vaizduotė begalinė, o štai kalbėti – labai sunku. Ir per knygutės pristatymą savo kūrybą sutiko skaityti tik su manimi, tačiau vis tiek visa drebėjo kaip epušės lapas.“

Stebino gebėjimais

Indrutės gebėjimą kurti panašiu metu pastebėjo ir mama, ir pirmoji mokytoja. Jau pirmoje klasėje mergaitė rašinėlius rašė kitokius nei jos bendraamžiai: ilgus, sklandžius, naudodama tiesioginę kalbą, sudėtinius sakinius bei skyrybos ženklus. Apie mergaitės gebėjimus, pranokstančius kitų jos amžiaus vaikų, mokytoja papasakojo mamai, taip pat juos jau pastebėjusiai.

„Parašiusi savo pirmą pasakėlę apie Maurą ir Murklį iš karto parodė man. Klausiau, ar pati parašė, – prisimena mama. – Išgirdusi jos tvirtą „taip“, pagyriau ir paskatinau toliau kurti.“

Netrukus mergaitė jų prirašė pilną sąsiuvinį. Mama prisimena, kaip dukra, gavusi iš draugės krūvą įvairių atvirukų, išsidėliojo juos kambaryje, o po to vieną paskui kitą klijavo į sąsiuvinio lapus, kūrė istorijas ir rodė jas mamai.

„Iš pradžių tikrinau, ką ji skaito, dvejojau, ar tikrai sugalvoja viską pati, ar nekopijuoja nuo knygų, – prisipažįsta Ramunė. – Indrutė dėl to net užpyko.“

Knygos išmokė fantazuoti

Dirbdama bibliotekoje Ramunė dažnai į ją atsivesdavo ir dukrytę. Mergaitė iš karto puldavo ne prie ten buvusių žaislų, o prie knygų lentynų. Kol nemokėjo skaityti, tik vartė, žiūrėjo paveikslėlius, o labiausiai patikusius puslapius prašydavo mamos perskaityti. Pramokusi skaityti ir rašyti, pradėjo rašyti dienoraščius, kuriuose iki smulkmenų spausdintinėmis raidėmis fiksavo visą savo vaikišką kasdieninį gyvenimą. Po to prasidėjo ir pirmosios pasakos.    

„Indrutė jau penkerių mokėjo skaityti. Perskaitė visas „Raganos Lilės“ knygas. Ji ištisai skaito ir skaito, manau, būtent knygos išmokė ją fantazuoti, taip pat – gramatikos“, – svarsto mama.

„O gal ir iš tėvų paveldėjo gebėjimus?“ – garsiai pasvarstau.

„Visada su baltu pavydu žiūrėjau į mokančiuosius kūrybiškai rašyti, – prisipažįsta Ramunė ir tuoj pat priduria. – Mano vyras Raimundas dirba draudimo konsultantu, taigi, taip pat nieko bendro neturinti su kūryba. Tuo tarpu dukra Deivina, studijuojanti Kultūros vadybą Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete, puikiai piešia bei organizuoja renginius. O štai dvyliktokas sūnus Arminas išmano informacines technologijas, administruoja  Traupio bendruomenės internetinį tinklalapį. Keista – vaikai turi tai, kuo pasigirti negali tėvai.“  

Be pasakų, šiuo metu Indrutė kuria ir eilėraščius. Kartais, kaip pastebi Ramunė, kūrinukuose trūksta logikos, tačiau puikiai išlaikytas šmaikštus turinys ir rimas. Eiliuoti bei kurti nuotaikingas istorijas Indrę įkvepia įvairios kasdienybės detalės, kartais vos pastebimos arba, priešingai, matytos galybę kartų ir atrastos iš naujo.

Šiuo metu rašoma pasaka apie Smaližių katiną įkvėpta paveikslų, pamatytų vasarą vaikščiojant po Vilnių. O pasakėlė „Laikrodukas Tuksis“ gimė tiesiog einant į virtuvę. Netikėtai žvilgsnis sustojo ties jau seniai kabančiu laikrodžiu. O tada bėgte rašyti, kad mintys neišblėstų.

Kasdien po pasaką

„Dažnai būna, kad staiga pripuola prie kompiuterio, nuveja brolį ir kažką intensyviai rašo. O po to nekantraudama parodo man“, – stebisi mama.

Iš pradžių savo kūrinėlius mergaitė užrašydavo ranka. Vėliau prasitarus tėvams, kad sunku, kad įskausta ranka, mama išmokė rašyti kompiuteriu. Indrutė neturi nei konkretaus įkvėpimo kampelio, nei specialių ritualų. Taip pat ji nerymo palinkusi prie lapo ar kompiuterio ekrano. Kaip pastebi mama, dukrai kuriant tik rankos be paliovos dirba, be jokų pauzių ar pamąstymo pertraukėlių.  

„Pirmiausia viską sudedu galvoje tiesiog sėdėdama, žiūrėdama televizorių ar ką nors kitą veikdama. Būna, kad koks nors daiktas pakiša mintį. Kai išmokau naudotis kompiuteriu, tada jau rašiau, rašiau ir rašiau, – guviai paaiškina mergaitė. – Per dieną parašau po pasaką, jeigu ilgesnė – po pusę. Mama, gal parodykime tą, kurią neseniai sukūriau?“

„Kurią? Apie adatą ir adatonus? – bando perskaityti dukters mintis Ramunė. – Šiuo metu jos kuriamos istorijos tokios šmaikščios, kad net mane pačią stebina.“

Gyvena laukimu

Pastebėję dukters gabumus, tėvai iš pradžių svarstė, ką daryti: krauti rankraščius į krūvą ar vis dėlto išleisti. „Tai jos mažo gyvenimėlio įprasminimas, – paaiškina apisprendimą Ramunė. – Norėjosi kokiu nors būdu paskatinti vaiko gabumus ir tai tikrai padėjo. Vos išėjus pirmai knygai, Indrutė sėdo rašyti ilgą fantastinę apysaką „Užkeiktas žiedas“.

Tai istorija apie tris herojus, ieškančius užkeikto žiedo, kuris gali išpildyti jų norus ir svajones. Savo kelionės metu herojai sutinka įvairiausių fantastinių būtybių bei patiria daugybę išbandymų. Ši knygutė, pavykus surasti rėmėją, turėtų pasirodyti jau rudenį. „Galbūt spėsime iki devintojo dukros gimtadienio“, – tikisi mama.

„Koks apima jausmas rankose laikant savo pirmąją knygą?“ – pasiteirauju mažosios kūrėjos. „Džiaugsmas“, – nusišypso Indrutė.

„Pirmą dieną, kai tik parvežė iš spaustuvės knygas, iš karto pripuolėme jų žiūrėti, visą dieną vartėme, – papildo mama. – O vakare Indrė paprašė, kad kas vakarą jai paskaityčiau po vieną jos pasakėlę.“

„Būdavo labai įdomu jų klausytis, nors ir mintinai kiekvieną žinojau“, – prisipažįsta rašytoja.  

Nesutramdoma energija

Gimus Indrei, trečiajam vaikui, Ramunė apsidžiaugė: turės ramų pagranduką. Tačiau dukra nuo pat mažumės nepasižymėjo ramiu būdu: ji nenustygsta vietoje, kartais sunkiai sutelkia dėmesį ties vienu dalyku. Todėl vienu metu skaito kelias knygas bei pradeda rašyti keletą pasakų. Tiesa, dažniausiai jas visas ir užbaigia.

Siekdama nukreipti jos energiją, mama pasiūlė dukrai lankyti sportinius šokius. „Be to, norisi, kad vaikas kuo nors užsiimtų papildomai, o kaimo vietovėje nuolatinių užsiėmimų nėra, – paaiškina Ramunė. – Į repeticijas, vykstančias Anykščiuose, tenka važiuoti net 30 km. Kaskart tiek neprivažinėsi, tad pakalbinome dar kelis vaikučius. Taigi šiuo metu į repeticijas vežame pasikeisdamos kelios mamos.“

„Ką darote, kai dukros energijos nepristabdo nei šokiai, nei gražūs žodžiai?“ – pasidomiu. „Už gerus darbus renkame pliusus, už blogus minusus, – neslepia Ramunė. – Pririnkus dešimt minusų, reikia ploną sąsiuvinį prirašyti pasižadėjimo „aš būsiu gera“. Gal tai ir padeda labiausiai.“  

„Man niekas nepadeda“, – viską girdėdama įsiterpia Indrė. „O tai kas tada tau padeda būti gerai?“ – suklūstu. „Mama. O kas gi daugiau? – rimtai paaiškina Indrė. – Ji labai gera, visada atleidžia, jeigu ką nors ne taip padarau.“

Per atostogas – atostogos

Žiūrėdama į medalius, laimėtus per sportinių šokių varžybas, ir išleistą knygą, pasidomiu, kuo vis dėlto Indrė svajoja būti užaugusi.  

„Iš pradžių sakydavo – būsiu sportinių šokių trenerė ir rašytoja, – prisimena mama. – Sužinojusi, kad tai įmanoma suderinti, rašymą pasirenkant hobiu, ji labai apsidžiaugė.“

Kaip ir daugelis rašytojų, Indrutė taip pat turėjo atostogas. Vasarą mažai skaitė knygų ir rašė nedaug. Užtat labai daug bėgiojo, dažniausiai basa, karstėsi po medžius, daug žaidė su draugais ir lėlėmis. „Dabar daug laiko prie barbių praleidžiu, – prisipažįsta mergaitė. – Eime, parodysiu, kokį didelį namą joms pastačiau.“  

„Norėčiau dar vienos lėlės, nes ši – išskirtinė“, – netrukus prasitaria rodydama vieną iš savo žaislų. „O ko labiau: lėlės ar naujos išleistos knygos?“ – provokuoju.

„Abiejų, – ilgokai pamąsčiusi galiausiai nusprendžia. – Iš tikrųjų didžiausia mano svajonė yra mama, jokių kitų man nereikia. Man ji pati geriausia, kad ir pyksta. Man jos visada reikia. Be mamos niekada nebūčiau buvusi protinga, nes kai buvau labai maža, ji mokė mane skaityti.“

Geriausia pabaiga – laiminga

Nuo arkliuko ponio paėmusi vieną nedidelę lėlytę padavė man, kad perrengčiau. Bežaisdama papasakojo, kad kuria naują pasaką apie geltoną begemotą, gautą dovanų knygutės išleidimo proga.

„Begemotas buvo alkanas, tad nukando debesį. Tačiau vis tiek jis norėjo valgyti. Eina ir staiga žiūri, koks čia kamuolys geltonas skanus kabo. Ogi saulė! Atsikando jos ir staiga pasidarė geltonas“, – paaiškina keistą begemoto  spalvą ir saulės trūkumą šią vasarą.   

„O kaip jis saulę pasiekė?“ – klausiu kuo rimčiausiai. „Na žinai, juk būna milžinai“, – labai paprastai paaiškino ji. „Na taip, būna, – teliko sutikti. – O kodėl tavo visos pasakos baigiasi tik laimingai?“

„Jeigu baigsis blogai – apsiverksi. O be to, pati geriausia pabaiga yra laiminga, – paaiškina kūrėja ir netrukus prasitaria. – Negalvojau, kad jums atvažiavus taip bus linksma.“ Nustembu, kodėl. „O kodėl, o kodėl, o kodėl?“ – nusijuokia pamėgdžiodama.  

Prieš mums išvykstant, mama Ramunė dar papasakojo apie dukros sukurtą pasaką, kuriame ji deimantą pavaizdavo iš aukso ir sidabro. „Bet, Indrute, tokių deimantų nebūna“, – švelniai paaiškino ji. Mergaitė nieko nesakiusi atsinešė lapą ir kažką tyliai piešė. „Žiūrėkite, – galiausiai tarė ji. – Viskas čia gerai. Štai deimantas: viena pusė – iš aukso, kita – iš sidabro. Kodėl negali būti? Čia gi pasaka, o ne tikrovė.“

Šeimininkė“,2012, rugpjūčio 30, nr.35

Paskutinį kartą atnaujinta ( 2012.09.23 )
 
< Ankstesnis   Kitas >
 
 
proDESIGN.lt


   
 
 
 
 
 

Copyright © 2019 Traupis.lt

Notice: Undefined property: joomlaVersion::$URL in /home/trislt/domains/traupis.lt/public_html/includes/footer.php on line 31