| Nauja paskyra
Powered by Core Design
 
 
Masiniam trėmimui – 70 metų
2018.05.20
Image
 Valerija Jogėlaitė-  Ivanauskienė su brolio vaikais, ištremta 1948 m. į Mansko r. Krasnojarsko sritį, Pinijos gyvenvietę
 
Prieš 70 metų, 1948 m. gegužės 22–23 dienomis, Lietuvoje vyko vienas didžiausių gyventojų trėmimų, per kurį prievarta iš tėvynės buvo išvežtos 11 345 šeimos, o tai beveik 40 tūkst. žmonių. Iš dabartinio Anykščių rajono teritorijos ištremti 1514 lietuviai, iš kurių 252 iš tremties į Lietuvą negrįžo. Iš Traupio seniūnijos buvo ištremta daugiau nei 150 gyventojų.

Prisimena buvęs tremtinys (1910 m. -?) Jonas Verikas ( 1999 m. Klaibūnai):

“1948 m. gegužės 19 d., kai atvažiavo mašina su apsauga, dar rado gulint. Sargybiniai apstojo aplink, o du karininkai, vienas lietuvis, antras rusas liepė rengtis į tolimąjį Sibirą. Išvežė į Altajaus kraštą, Buriatiją dibti miško pramonės ūkyje.Ten išbuvau iki 1957 m. rugpjūčio. Už ką mes ten patekom? To nė vienas neatsakė, kada buvome klausiami. Atvertė sąrašus ir pradėjo aiškintis. Vienus apkaltino, kad žemės daug turėjo, samdinius samdė ir prastai aplaikė. Daug kas buvo apkaltinti, kad kas nors iš šeimos ar giminių slapstėsi miške ar kur kitur. O manęs paklausė: “ar žinai, už ką čia patekai? “. “Nežinau”, - sakau. “ Tu buvai banditų rėmėjas ir nepalankus tarybiniams įstatymams”.

Iš buvusios tremtinės Valerijos Jogėlaitės -  Ivanauskienės (1915 - ?)  prisiminimų

(1999 m. Traupis):

“Ištrėmė, nes buvom didžiažemiai, o brolis  Antanas Jogėla buvo partizanas, pasivadinęs “Ąžuolu”. Buvo 1948 metų gegužė. Ištrėmė  mūsų šeimą: tėvus Joną ir Marijoną, brolį Stasį ir jo žmoną Genę. Išvežė  mus iš Subačiaus geležinkelio stoties į Mansko r. Krasnojarsko sritį, Pinijos gyvenvietę. Čia apgyvendino apie 100 šeimų. Kartu gyveno Pilipūnai, Butkai, Stalionienė iš Repšėnų. Barakuose gyveno po 17 šeimų: lietuvių, rusų, ukrainiečių, vokiečių. Pinijoje buvo tiesiamas geležinkelis. Tremtiniai kastuvais pildavo žvyrą į mašinas ir veždavo ant geležinkelio. 1951 m. buvom  perkelti į Narvos gyvenvietę, netoli nuo Pinijos. Čia buvo statomas fabrikas, mokykla, ligoninė. Moterims reikėjo ir tinkuoti, ir mūryti.”

Prisimena klaibūnietis Aloyzas Kažukauskas (1938 m.):

„Su šeima buvom ištremti 1945 metais. Tuo metu buvau 7 –erių metų. Buvom apkaltinti už ryšius su partizanais ir kad buvom „buožės“. Leido pasiimti truputį maisto ir siuvimo mašiną, kuri tremtyje ir buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Ištrėmė į Permės sritį, Jusvos rajoną. Trūko maisto, teko badauti. Valgydavome uogas, virdavome dilgėlių sriubą, duonos gaudavome normuotai: suaugusiems – po riekę, vaikams, po – pusę riekės. Puldavo blakės, tarakonai, niežai. Atvykus radome tris barakus, vėliau pasistatėme namus, gyvenome name po keturias šeimas. Siūdavom vietiniams gyventojams drabužius, už tai gaudavom maisto. Teko dirbti miško darbus. Grįžus į Lietuvą 1958 –aisiais, namų neberadome, tik kalvės kampelį...“

Iš buvusios tremtinės Emilijos Miškinienės (1918 – 2003) atsiminimų

(1999 m. Mickūniškiai):

„1949 m. kovo 25 d. pasigirdo daužymas į duris. Įėjo du kareiviai ir liepė ruoštis kelionei į Sibirą. Aš paklusau, nes žinojau, kad niekas neužstos.Kartu gyveno anyta, prašiau, kad ją paliktų. Surašė gyvulius, baldus, babytei nieko nepaliko, tik tą lovą, ant kurios gulėjo. Vežė mane su keturiais vaikučiais arkliu iki Levaniškių tilto, po to iškėlė į mašiną ir nuvežė iki Panevėžio į Traukinį. Susodino į gyvulinį vagoną užkaltais langais. Vežė ilgai. Išlaipino Tuluno mieste (Irkutsko sritis). Buvom aptekę gyviais, tad nuvarė visus į pirtį. Iš Tuluno nuvežė apie 100 km į „Krutoj kliuč“ kaimelį. Barakuose apgyvendino 80 šeimų. Teko dirbti miško darbus: pjoviau „čiuričkas“ iš beržinių rąstų, voliojau sienojus į upę, dirbau plytas, skaldžiau malkas, žiemą vežamiems sienojams taisiau kelius. Mergaitė eidavo į mokyklą, prižiūrėjo broliukus. Nusipirkom ožkytę, eidavom „užsikasti“ bulvių pas rusus. Parduotuvėj buvo galima nusipirkti aliejaus, duonos, kuri kainavo brangiai – 3 rublius. Kartais vyro sesuo mums atsiųsdavo siuntinėlius iš Lietuvos, kurie mums buvo didelis džiaugsmas. Visko buvo. Ir sirgom ir sveikom. Bet didžiausia liga buvo tėvynės ilgesys.“

 

Image 

 Emilija Miškinienė su vaikais.1949 m.

Paskutinį kartą atnaujinta ( 2018.05.20 )
 
< Ankstesnis   Kitas >
 
 
proDESIGN.lt


   
 
 
 
 
 

Copyright © 2018 Traupis.lt