| Nauja paskyra
Powered by Core Design
 
 
Kraštiečio knyga - laisvės kovų mozaika
2019.05.22
Image
 
Traupio biblioteką pasiekė knyga apie partizaninį judėjimą ir laisvės kovas „Lietuvos pasipriešinimas“.  Monografijos autorius - kraštietis Robertas Patamsis. Jo tėvus Kazimierą Patamsį (1923 – 2011) ir Veroniką Simanonytę - Patamsienę (1925 – 2012) mena daugelis traupiečių.
Robertas Patamsis gimė 1956 m. Papartynės viensėdyje, 1964–1972 m. baigė Traupio  aštuonmetę mokyklą, 1972–1975 m. – Raguvos  vidurinę mokyklą. 1975–1982 m. baigė studijas Kauno medicinos institute, įgijo gydytojo išsilavinimą.

Robertą Patamsį daugelis žino kaip Klaipėdos jūrininkų ligoninės gydytoją rentgenologą, tačiau retas pažįsta kaip knygų autorių. 2015 m. jis parengė ir išleido biografinę istorinę apybraižą „Paskutinis iš Žemaičių legiono štabo“ apie partizaną, politinį kalinį Stepą Grybauską, o 2019 m. pradžioje pasirodė ir jo monografija „Lietuvių pasipriešinimas“. Tai išsamus, atviras, išlikusių gyvų liudytojų prisiminimais paremtas pasakojimas apie 1944–1953 m. partizaninį judėjimą ir laisvės kovas Rytų Aukštaitijoje, atskleidžiantis dramatiškas to meto realijas. Knygos pagrindą sudaro autoriaus gimtųjų vietų–Traupio, Troškūnų, Kavarsko, Raguvos parapijų – gyva istorinė atmintis. Autentišką autobiografinę medžiagą papildo politiniai autoriaus apibendrinimai, istorinių įvykių analizė ir išsami, įvairiais šaltiniais paremta faktografija. Į konkrečius okupacinius reiškinius žvelgiama iš įvairių pusių: iš miestelio, kaimo, lagerio, tremties vietų ir atskirų šeimų gyvenimo. Kaip teigia pats autorius: „tai laisvės kovų skerspjūvis, kertantis ištisus dešimtmečius, tartum lietuvių pasipriešinimo kovų rentgenoskopija. Tai laisvės kovų mozaika, žvelgiant į įvykius iš paukščio skrydžio, protarpiais nusileidžiant ant žemės – atidesniam įvykių apmąstymui“, - rašoma Lietuvos medicinos bibliotekos internetinėje svetainėje.

Knygos autorius teigia, kad istorija domisi nuo pradinės klasės: „ Visą gyvenimą rinkau medžiagą apie Lietuvos istoriją, kaupiau viską, kas įmanoma. O kai pasirodė informacijos apie Lietuvos rezistenciją, perskaičiau ne mažiau 90 procentų visko, kas buvo išspausdinta. Pamenu, mano tėvų namuose susirinkę kaimynai, draugai kalbėdavo apie partizanus. Tokie iki vėlyvos nakties užtrukdavę pašnekesiai man buvo lyg įdomiausi nuotykiai. Žuvusiuosius jie vadindavo vardais, kalbėjo apie juos kaip apie savus, minėjo kovotojus pasakodami apie savo gyvenimą, tad ir partizanai buvo to gyvenimo dalis. Nors tai buvo tarybiniai laikai, žmonės žinojo, su kuo šneka, gal todėl nesibaimino išdavysčių. (...) Autorius atviravo, kad dažnai savo pašnekovus kalbinęs telefonu. „Partizanai buvo optimistai, todėl skaitant mano knygas galima rasti vietų, verčiančių nusišypsoti ar nusijuokti. Tie žmonės tikėjo tuo, ką daro. Ir mano knyga, nepaisant visų joje aprašytų siaubų, yra optimistinė. Kalbinti herojai yra partizanų vardą šiemet ugninga kalba gynęs Jonas Kadžionis, Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos leidėjas Petras Plumpa, disidentas, politinis kalinys Sergejus Kovaliovas, mano paties šeimos nariai, daug kitų žmonių. Norėjau gyvai parodyti, kaip pokariu žmonės mąstė, - tikino knygos autorius.(www. diena.lt)
 

Keletas ištraukų iš R. Patamsio knygos „Lietuvių pasipriešinimas“
 
Surdaugiai 1944 -45 m. „Pirmosios bangos“ partizanai

Šiame krašte partizaninis judėjimas buvo stichinis ir masinis, kilęs iš „apačios“, iš pačios liaudies, niekam neraginant ir nepadedant. Tai buvo „pirmosios pasipriešinimo bangos“, stichinės ir masinės, kilusios 1944-45 metais, partizanai, dalyvavę kautynėse su kariuomene ir skrebais, tačiau daugelio jų pavardžių Anykščių krašto partizanų sąrašuose nėra. Jeigu repšėniečių būriui vadovavo A. Jagiela – Ąžuolas, tai Surdaugių ir aplinkinių kaimų vyrams vadovavo net keturių vyrų „vadovybė“- broliai Alfonsas Grimža – Gluosnis, Kazimieras Grimža – Kulka, broliai Stasys Stalionis – Žalvaris ir Bronius Stalionis – Arimantas. Jie buvo seni, ištikimi draugai ir bendraminčiai. Susidarydavo net iki 30 vyrų būrys. Jokios priesaikos nebūdavo duodamos, tam niekas neteikė jokios reikšmės- reikėjo kiekvienam savo veiksmais, darbais įrodyti, ko esi vertas. Daugelis neturėjo ir slapyvardžių, nes tai buvo tik partizaninio organizavimosi pradžia. Būriui priklausė  broliai Stasys Kilda- Savanoris ir Alfonsas Kilda, Kazys Maneika, Juozas Šileika – Švedrys, broliai Alfonsas ir Petras Diliūnai ir daug kitų vyrų. Kadangi dauguma jų buvo iš Surdaugių, tai ir būrys buvo vadinamas surdaugiečiais arba Surdaugių būriu.

Netrukus tarp vietinių gyventojų atsirado ir išdavikų. Partizanai nušovė Juozą Balčiūną (Juzulioką) ir jo motiną, nes šie pradėjo šnipinėti. Reikėdavo pasisaugoti ir Degsnių k. gyvenančio Vinco – Kepalinsko – jis buvo aršus skundikas, stribams ištikimas šnipelis, už tai vėliau užsitarnavo valdiškas pareigas.

Vyrai buvo ginkluoti rusiškais, vokiškais ar prancūziškais ginklais. Rusiškus karabinus ar pusiau automatinious šautuvus SVT – 40, vadinamus „dešimtukus“, kai kurie jau buvo įsigiję 1941 m.  vasarą rusų panikiško traukimosi iš Lietuvos metu, kiti ginklus susirinko 1944 m. vasarą buvusių kautynių vietose. Tarnavę Vietinėje rinktinėje buvo parsinešę prancūziškus šautuvus, keli vyrai turėjo rankinius Degteriovo kulkosvaidžius. Ginklus keisdavo, mainydavo, pirkdavo iš gyventojų.

1944 m. rudenį per Papartynę, keliuku pro M. Dobrovolskio, B. Petkevičiaus sodybas į Surdaugių k. nuvažiavo Troškūnų skrebai – „krėsti“ Balčiūno (Juodmaišio) vienkiemį. Parizanai nutarė jiems „suduoti“- kad nesivalkiotų ir negąsdintų žmonių. Bandė juos mišku apsupti ir atkirsti nuo kaimo pusės, tačiau per anksti išlindo iš miško ir buvo skrebų pastebėti. Po trumpo susišaudymo šie neatsigręždami „dėjo į kojas“- perbėgo Zerkiškių miškelį ir kaimą, pasiekdami Traupio – Troškūnų vieškelį. Buvo labai gaila, kad zerkiškiečiai su vadu Antanu Pasmokiu – Muzikantu nesuspėjo užkirsti jiems kelio- buvo pakviesti pas vieną ūkininką į svečius „ant alaus“. Būrio vadovybė nutarė grįžtantiems į Troškūnus skrebams atkirsti kelią – surengti ant vieškelio, apsupto iš abiejų pusių miškų, pasalą. Visi tekini pasileido laukais ir miško keliuku link Troškūnų, išsidėstę pasaloje, laukė lig nakties. Tačiau skrebų baimė buvo tokia didelė, kad jie „negailėdami kojų“, apėjo didžiulį lanką pro Raguvą ir grįžo į Troškūnus visai iš kitos, Juostininkų kaimo, pusės. Skrebai laikėsi geležinės taisyklės- kad nepakliūtų į pasalą, niekada tuo pačiu keliu negrįžti atgal.

Kitą kartą skrebai su rusais „siautė“ apie M. Dobrovolskio, B. Petkevičiaus vienkiemius. Partizanai jiems surengė pasalą ties Kildų vienkiemiu, tačiau šie prie miško nesiartino- grįžo į Troškūnus kitais keliais.

Būrio vyrai 1945 m. vasario 9 d. dalyvavo Juodgirio kautynėse, kuriose žuvo visa būrio vadovybė.

Remtasi partizano Kazio Maneikos prisiminimais
 

Šventos Onos naktį

Buvo 1947 m. liepos pabaiga. Žaibo būrio partizanai Kleopas Timinskas – Maras, vadintas Mariuku ir jo draugas Albinas Sauliūnas – Saulėgrąža, nepaklausę vado draudimo, atėjo į Traupio miestelyje vykusius Šv. Onos atlaidus (kermošių). Tuo metu tai buvo didžiulė šventė, į kurią gražiomis bričkomis, „kalamškomis“, „lineikomis“, o panos ir kavalieriai – dviračiais, suvažiuodavo daugybė žmonių – ne tik parapijiečiai, bet ir aplinkinių miestelių ir miestų gyventojai. Apsistodavo svečiai pas pažįstamus miestelio gyventojus, gimines, draugus. Per pamaldas bažnyčia būdavo sausakimša, o joms pasibaigus pagrindine gatve plūsteldavo masė žmonių. Visame miestelyje sklisdavo klegesys, juokas, kalbos, šventoriuje būdavo pardavinėjama „kermošava“ – įvairiausių formų saldainiai, ledinukai. Per miestelį eidami žmonės susitikdavo daug pažįstamų, draugų, tolimiau gyvenančių giminaičių. Tuo metu žmonių santykiai buvo šiltesni, atviresni, jie mokėjo vienas kitu džiaugtis, tokius susitikimus labai vertino: pasipasakodavo naujienas apie šeimas, vaikus, prašydavo perduoti linkėjimus bendriems pažįstamiems, išsiskirdami atsibučiuodavo, spausdavo rankas, apsikabindavo. Traupiečiai svečius vaišindavo tuo metu tradiciniu gėrimu- naminiu alumi iš ąžuolinės bačkutės.

Papartyniečiai Kazys Patamsis su draugu Jonu Stankevičiumi irgi buvo atvažiavę į atlaidus. Beeidami pagrindine miestelio gatve žmonių minioje pamatė praeinančius du civiliai apsirengusius, ilgais plaukais, įdegusiais saulėje veidais partizanus. Abu buvo matyti jauni vaikinai, kažkada užsukę į Papartynę. Iškart pervėrė mintis: „bus blogai!“ Partizanai ne tik visą dieną išbuvo miestelyje, bet su draugais nakčia užėjo į netoli kapinaičių esančią Pučinskų sodybą- pasėdėti, pakalbėti, pasivaišinti alumi, pakalbinti merginas. Ir name, ir daržinėje ant šieno miegojo daug žmonių, daugiausia jaunimo. Naktį pasigirdo triukšmas – sodybą, bėgdami per daržus, pasodintų burokų eiles, supo palapinsiaustes užsidėję Raguvos stribai ir rusų kareiviai. Senoji Pučinskienė gonkelyje sargavo. Išsigandusi ji įbėgo į trobą ir sušuko: „Vaikai, žiūrėkit, čia kažkas su ilgom uodegom vaikšto apie namus!“. Vienas iš partizanų nusijuokęs tarė: „Tai gal ir su ragais!“. Su jais kartu atėję trys jauni vaikinai išėjo į lauką pažiūrėti, kas ten vyksta, ir kieme susidūrė su rusais. Juos iškart suėmė, o visiems esantiems troboje įsakė išeiti. Kleopas Timinskas – Mariukas bandė prasiveržti, metė į rusus granatą, vieną jų sužeisdamas, tačiau šiems „atidengus ugnį“, kulkų suvarpytas parkrito kieme. Rusai iššovė šviečiamąsias raketas, buvo šviesu kaip dieną. Prišokę prie sužeisto partizano, rusai ir stribai jį pribaigė daužydami šautuvų buožėmis ir spardydami. Albinas suprato, kad nebeprasiverš, ir paprašė visus išeiti iš kambario. Paskui išsiėmė iš kišenės granatą, prisidėjo ją prie krūtinės ir ištraukė žiedą. Po kurtinančio sprogimo ant kambario grindų, sienose, lubose liko įstrigusios kraujuotos granatų skeveldros, lovos, kambario sienos, besisvečiuojančių merginų ant grindų prie sienos sudėti bateliai buvo aptaškyti Albino krauju ir sudraskyto kūno gabalėliais.

Abu partizanus rusai nuvežė į Raguvą ir paguldė aikštėje ant grindinio – taip buvo siekiama pasityčioti iš laisvės kovotojų ir įbauginti žmones. Pučinskų šeima buvo ištremta į Sibirą.

Remtasi : Kaunietis, Romas. Aukštaitijos partizanų prisiminimai, Vyčio apygarda, II dalis, 1 knyga. Vilnius: Vaga, 1998, p. 271 – 273.
 

Pasala prie Traupio kapinių

Traupyje gyvenantys Raguvos skrebai M. Kazlauskas ir keli jo draugeliai, gerai pažinodami savo krašto žmones, labai juos terorizuodavo. Ypač kentėjo partizanų šeimos: naktį pasalaudavo, vykdydavo kratas, tardydavo, mušdavo, koliodavo, visaip grasindavo. Dažnai pėsti, gerai apsiginklavę, iš Raguvos pareidavo į miestelį, kur gyveno jų šeimos. M. Kazlauskas, norėdamas save padrąsinti, o vietinius gyventojus pagąsdinti, kartais dienos metu pašaudydavo iš rusiško automato. Žmonės, neapsikęsdami jų siautėjimo, ėmė skųsti partizanams, o šie pažadėjo „imtis priemonių“. Išėjo taip, kad du Žaibo būrio partizanai- A. Mincė – Lietus ir V. Žemaitis – Audra (Ladziukas)- galų gale nutarė „užkurti jiems pirtį“.

Kaip buvo sutarta, vietiniai gyventojai pranešė, kad „du paukšteliai parskrido“. Partizanai atėjo į miestelį ir prie kapinių vartų surengė jiems pasalą. Lietus buvo ginkluotas rusišku „dešimtuku“, o Ladziukas – vokišku „dešimtšūviu“. Tačiau ne viskas išėjo taip, kaip tikėjosi, - kitą rytą, palikęs savo „tarnybos draugą“ namuose, keliu, vedančiu link Raguvos, artėjo, užsimetęs ant peties automatą, tik vienas M. Kazlauskas. Jam praėjus kokius penkis metrus pro vartus, Ladziukas trumpai švilptelėjo, tas nustebęs stabtelėjo, o Lietus jam dukart „trinktelėjo“ iš „dešimtuko“. Partizanai išėjo ant vieškelio, apvertė nebegyvą skrebą, pasiėmė jo ginklus – rusišką automatą PPŠ ir naganą. Išgirdęs šūvius, į juos iš savo namų pradėjo šaudyti antras „stribukas“, gyvenęs už kokių 150 m. Partiozanai nutarė „nesivelti“ su juo į susišaudymą, ne iki Raguvos buvo visai netoli- važiuojant mašina, tik kokių 10 – 15 min. kelio. Pastarę, nusprendė nebeiti plynu Žiurlių kaimo lauku link Juodgirio, nes taptų tik geru taikiniu už pastatų besislepiančiam stribui. Negaišdami laiko abu perėjo kapines, peršoko per tvorą ir pasuko Mociūnų k. link, o iš ten – į Alūkėnus.

Remtasi P. Vilkončiaus, V. Danio, J. Kadžionio, M. Mincės prisiminimais

 
Image
 
 
Image
 
 
Image
 
 
Image
 
 
Image
 
 
Image
 
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2019.06.06 )
 
< Ankstesnis   Kitas >
 
 
proDESIGN.lt


   
 
 
 
 
 

Copyright © 2019 Traupis.lt

Notice: Undefined property: joomlaVersion::$URL in /home/trislt/domains/traupis.lt/public_html/includes/footer.php on line 31