| Nauja paskyra
Powered by Core Design
 
 
Istorija. Lietuvos kariuomenės husaras Antanas Stankevičius (1910 -1991)
2020.03.31
Image
 
Traupio seniūnijos Vičiūnų kaimas yra išauginęs ne vieną iškilią asmenybę. Vičiūnuose  užaugo  ir Lietuvos patriotas, savanoris, kariuomenės husaras Antanas Stankevičius. Jo prisiminimus apie tarnystę  kariuomenėje užrašė  sūnus inžinierius, rašytojas, kraštotyrininkas Gediminas Stankevičius. Bibliotekai jis atsiuntė išsaugotus tėvelio prisiminimus ir  visą pluoštą istorinių nuotraukų.
 

 

Nuotraukų albumą žiūrėkite:  https://photos.app.goo.gl/VwmhF8MeSUfFZeQC6

 Gediminas Stankevičius apie Tėvelį Antaną:

"Gimė 1910 metais Vičiūnų kaime. Mokėsi Traupio pradžios mokykloje. Per tris mėnesius baigė pirmą klasę ir perėjo į antrą. Jos  nebaigė, nes neturėjo kuo apsiauti ir tėvai toliau nebeleido mokytis. Kokių 6-7 metukų pradėjo ganyti karves pas ponus ir padėjo tėvams namuose. Nuo 14-kos metų jau pjovė pievas. Kojos visada buvo suskylusios, bėgdavo kraujas, negalėjo net vaikščioti. Aplinkui jau buvo šalnos, o jis dar basas. Saulei pakilus būdavo kiek šilčiau.

1937 metais buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę. Iš tėvelio pasakojimo: „Visą parą mus išlaikė Raguvoje. Išdavė gimimo liudijimus ir nuvežė į Kauną, apsirengusius civiliais drabužiais. Patekau prie sunkiųjų kulkosvaidžių priešlėktuvinės artilerijos eskadrone. Apmokymus su ginklais praėjau Gaižiūnų poligone, netoli Jonavos. Tenai buvo didelės arklidės. Čia atvažiuodavome rudenį, kai laukai jau buvo tušti, nuimtas derlius, kad nebūtų arti žmonių. Po pratybų vėl sugrįždavome į Kauną, į kareivines Žaliakalnyje. Čia pat buvo ir įgulos bažnyčia. Prie arklidės buvo pastatyta žirgo skulptūra, kojomis besiremianti  į kareivinių stogą. Reikėjo tarnauti du metus. Tačiau po lenkų ultimatumo paskelbimo mus užlaikė Varnių apylinkėje. Visą laiką tarnavau husarų būryje: kepurė raudona, kelnės su baltais antsiuvais, munduras žalias. Kaune išbuvome net tris paras pabalnoję žirgus, bet kai lenkai nutilo, mus paleido namo. Visas šventes švęsdavome įgulos bažnyčioje Žaliakalnyje. Mūsų kunigas irgi buvo kariškis, visada nešiojo uniformą. Evangelikai visada eidavo į bažnyčią giedoti.
Mano gerais draugais buvo Šneideris ir Tendys iš Klaipėdos. Šneideris buvo labai stiprus. Paimdavo du šautuvus už vamzdžių ir ant vienos kojos darydavo pritūpimus. Mūsų laida buvo stipri ir niekas mūsų nenugalėdavo. Mūsų viršila buvo Lileikis, o vadas karininkas Raguckas. Tačiau kažkur pametęs kepurę ir pistoletą, turbūt iš gėdos nusišovė. Gaila, buvo labai geras karininkas ir vadas. Dar buvo vienas karininkas Čilinas, bet jis labai muštravo ir net mušdavo kareivius ir jų arklius. Vieną kartą užduodavo arkliui, o du – kareiviui. Jie abu buvo būrių vadais. Pulko vadas buvo Valušis.

Mūsų kareivinėje buvo muziejus. Jame buvo Dariaus ir Girėno lėktuvo nuolaužos, nulaužtos eglių ir pušų šakos. Buvo ir Vaitkaus lėktuvas, paskui jį pervežė į Aleksoto aerodromą Kaune. Man  gerai sekėsi šaudyti iš priešlėktuvinio pabūklo „Orlikon“. Reikėdavo pataikyti į visus 12 langelių, tą aš sugebėdavau padaryti. Kai vasarą būdavo šilta, jodavome su žirgais prie Nemuno jų maudyti. Mat arklidėse juos tik su šukomis ir šepečiais iššukuodavome,  Nemune juos labai gražiai išmaudydavome ir žirgai  net patys plaukiodavo, jeigu panorėdavo. Prie savęs visada turėjome kardus ir švediškus šautuvus.

Atbuvus laikiną tarnybą, tik truputį teko pailsėti namuose. Vėl mane mobilizavo kartu su žirgu. Kaip tik buvo sekmadienis, labai lijo. Jojome pro Raguvą į Panevėžį. Paskui teko pasukti link Ukmergės per kaimus: Vaiteliai, Neprausčiai. Vėl teko lenkus gaudyti. Taip dvi savaites išbuvome čia. Paskui vėl paleido į Panevėžį. Pridavėme arklius, tačiau nespėjome sugrįžti namo ir vėl mus iškvietė. Tik Tauragėje vėl išdavė arklius. Tuo metu vis lijo ir lijo. Jojome į Semeliškes. Čia kareiviai susimušė su žydų krautuvininku ir už bausmę mus visus išvarė  į miškus. Ten išbuvome dvi savaites. Paskui gavome komandą, kad reikia joti į Vilniaus pusę, į Naująją Vilnią. Vilnių pasiekėme jau sutemus. Mums vadovavo generolas Vitkauskas. Kiek daug čia buvo žmonių. Visi tik žiūrėjo į mus, mėtė gėles, sulipę ant namų stogų, tvorų. Visi mūsų žirgai buvo pabalnoti. Paskui dalinome visiems maistą, nes gyventojai neturėjo ko valgyti. Net jėga lįsdavo prie katilų. Labai daug dar buvo likę lenkų. Vakarais tekdavo vaikščioti po du ar tris, kad mūsų neužmuštų. Vėliau privežė daugiau maisto ir mums nebereikėjo jo dalinti. Lenkų arkliai visi buvo maži: margi, rudai baltomis dėmėmis. Lenkai buvo net padegę devynis mūsų tankus. Vilniuje išbuvome du mėnesius. Teko pabuvoti ir Jašiūnų dvare, įvesti jame tvarką. Čia lenkai pjovė gyvulius maistui, be jokio leidimo. Paskui mus iš tenai paleido namo.

1940 metais užėjo rusai, bet greitai juos išvijo vokiečiai. Dirbau namuose. Pradėjo rinkti karves, arklius. Vokiečiai ėjo, važiavo arkliais, jojo. Rusai tik bėgo, gaudė karves, aveles mėsai. Todėl juos ir visą mantą, maistą teko slėpti miške. Gerai, kad miškas Girelė  buvo visai arti. Mes tada gyvenome Vičiūnų kaime, Raguvos valsčiuje, Panevėžio apskrityje. Apie kratas vieni kitiems greitai pranešdavome. Po kratų vėl viską parsinešdavome ir parsivarydavome namo. Buvo skirti didžiuliai mokesčiai: už kiaulę tekdavo po dvi odas priduoti, avelę irgi dvi arba ožkos vieną už vieną kiaulės. Prie vokiečių seniūnais buvo Aleksas Kubilius, paskui Pranas Dirsė“.

Kad išgyventi, teko ant pusės dirbti pas Semėną (70 ha žemės), Kazį Butėną (12 ha), Junokienę (40 ha), Griciūną (15 ha). Jie turėjo pievų ir dirbamos žemės. Prie Smetonos  tėvelis buvo Lietuvos savanoris. Traupio apylinkės savanoriais tapo Sauliūnas, Martinonis, Butkai (du broliai), Daunaravičius, Blauzdys, Kaselis. Visi gavo žemės iš kunigaikščio ūkio, už upelio Mūšios ligi pat Balelių. Dar buvo Čiukšys, Jurgis Mulevičius po pirmojo karo, Eglickas, Sauliūnienė, Simanonis. Visi turėjo sklypus. Šalia buvo Sesicko miškas. Visi aplinkiniai gyventojai iš jo pirko malkas, mišką statyboms. Pas juos teko šienauti ir dirbti jų žemę. Vėliau Sesickas išbėgo, mat per pigiai pardavinėjo. Pas minėtus gyventojus dirbo ant pusės iki tol, kol rusai neišvijo vokiečių. Kai vokiečiai traukėsi per Vičiūnų kaimą, tetytė sėdėjo miške su gyvuliais, nes ir vokiečiai, ir rusai viską ėmė, vieni kitus šaudė, degino namus.
1944 metų rudenį, rugsėjo mėnesį, per patį bulviakasį, rusai tetytę suėmė, net neleido su mamyte (žmona) atsisveikinti ir išvežė. Pateko į Panevėžį, Vilnių, Pabradę, Jašiūnus, o iš čia tiesiai į frontą. Pabradėje visus išrikiavo ir su mumis kalbėjo pats maršalas Žukovas. Tetytei išdavė prieštankinį kulkosvaidį. Su juo nesiskyrė kol 1945 metais balandžio 18 dieną Vokietijoje jo nesužeidė.

Pasibaigus karui, Vokietijos kapituliacijai, jam teko saugoti vaistų sandėlius ir pačią farmacijos gamyklą Rincberge. Mat reikėjo labai daug vaistų ne tik čia esantiems sužeistiesiems, bet ir kare su Japonija. Paskui tėvelį pasiuntė į pasienį, kol atsiuntė pasieniečius. Teko dirbti traukinio palydovu, plauti vagonus, juos valyti kareiviams, grįžtantiems iš Vokietijos namo, į savo išlikusias gimtąsias vietas, į kitas geležinkelių stotis. Žinoma, visą tą laiką dirbo pačiame Berlyne. Dvi dienas, tiksliau dvi paras dirbo, kitas dvi ilsėjosi.
Į Lietuvą sugrįžo tik 1945 metų lapkričio mėnesį. Kelionė namo truko net apie tris mėnesius. Visos stotys buvo perpildytos žmonėmis, kareiviais, grįžtančiais į gimtąsias vietas. Vieni važiavo atgal į Vokietiją, kiti iš jos. Taip, kad sugrįžo namo tik po bulviakasio, o gal ir vėliau, gruodžio mėnesio pradžioje. Mat buvo nusidanginęs net iki Elbės upės.
Kiek tėvelis pamena, prieš pergalės dieną Berlynas buvo labai išpuoštas, pagražintas. Prie kiekvienos valstybės atstovybės buvo iškeltos jų vėliavos. Tik gaila, kad aplinkui beveik visi namai buvo sudaužyti, sugriauti, apdegę ar susprogdinti. Tik vienas Reichstagas tikriausiai per stebuklą išliko sveikas. Juk dieną Berlyną bombardavo amerikiečiai, o naktį – rusai.
Tėvelis gerai prisimena Hamburgo miestą. Iš jo buvo likę vieni griuvėsiai. Upė Oderis buvo užtvindytas, per jį negalima buvo nei pervažiuoti, nei perplaukti. Vanduo nuo kraujo buvo nusidažęs raudonai, juo plaukė žmonių, galvijų lavonai, rąstai, lentos įvairios nuolaužos. Kur stovėjo namai – tenai tik plytų krūvos. Jam su kovos draugu teko pašauti ir vieną vokiečių lėktuvą. Lakūnas iššoko iš degančio lėktuvo, jį tuojau suėmė ir sužeistą nugabeno  į ligoninę. Tai įvyko netoli Bano miestelio.

Tėveliui sugrįžus iš fronto, jau trečią dieną „žaliukai“ ar į juos panašūs, jį suėmė ir išsivedė į mišką sušaudyti... Tačiau teisybė nugalėjo. Jis liko gyvas. Taip ir gyveno drebėdamas: dieną lankydavosi stribai, o naktimis „žaliukai.“ Ir tie, ir anie atveždavo vežimą grūdų ir įsakydavo kuo greičiau jiems varyti samagoną, bet tik gerą, be jokių ten priedų ir gan stiprų. Net aš prisimenu, kai parėjus namo iš mokyklos Traupyje (4 kilometrai į ją ir tiek pat atgal), tekdavo ugnį kurstyti, kad broga katile neprisviltų, nes abu gausime lupti nuo vienų ir nuo kitų...  

Susitvėrus kolūkiams, tėvelis dirbo jame paprastu žemdirbiu ir nepamiršdavo savo 60-ies arų. Nors aplinkui dieną ir naktį gaudė ekskavatoriai ir traktoriai, vyko melioracija, jis atsisakė keltis į gyvenvietę, nors buvo primygtinai agituojamas. Jam labai norėjosi gyventi savo senoje vietoje, kvėpuoti grynu Girelės oru, klausytis jos ramaus ošimo. Taip ir praleido savo gyvenimą Vičiūnų kaime, šalia gražaus Girelės miško, iki pat mirties 1991-ųjų metų."

 

Paskutinį kartą atnaujinta ( 2020.04.01 )
 
< Ankstesnis   Kitas >
 
 
proDESIGN.lt


   
 
 
 
 
 

Copyright © 2020 Traupis.lt