Levaniškiuose gyvenanti Nijolė Dukštaitė – Šablevičienė laisvalaikiu kuria eiles. Jos eilėraščiai kupini ilgesio gimtinei, gamtos grožio pajautimo, skirti išėjusiems Mamai, Tėčiui, artimiems. Nijolė savo kūryba dalinasi su skaitytojais. Susipažinkime:
Vasarai
Gegužis pralėkė skubiai Nubarstęs žiedlapiais baltais. Atėjo vasara žalioji Su laumžirgiais šmaikščiais.
Birželis vasara alsuoja, Darželis skęsta gėlėse. Mana širdis dejuoja Kad laikas bėga nejučia.
Laukuos rugiai banguoja Lyg jūra be krantų. Vėjelis debesėliu pamoja Upeliui skubančiam laukuos.
Tirštai nusėjai dangų Tviskančiais žvaigždynais, Mėnulį pakabinai už lango Drauge su kvepiančiais gėlynais.
Kregždutės mėlynakės Padange nardo neaukštai. Sakyki, miela drauge, Ar grožio per mažai?
Papuošus uogom skraistę Tu vis skubi, leki. Nejau taip bėga laikas, Kad vardu Vasara esi.
O vasara gražuole, Laukų gėlėm pasidabinus. Mane palieki laukti Net nieko nepriminus.
Prabėgs gėlėta vasara Ir liks prisiminimai. Tu man – gražiausia pasaka. Tyriausia džiaugsmo ašara.
N. 2019-06-24 Levaniškis Mėnesienos naktį
Kaip norėčiau paklajot žvaigždėtą naktį, Neišsipildžiusias svajones apmąstyt, Užgesusias žvaigždes uždegti, Ryto žarą dar sutikt.
Kokios naktys mėnesienos! Paslaptingos, nuodėmingos. Bet pasaulis pražūtingas Nori tas žvaigždes nuskint.
Gražiausias reginys šioj žemėj, Kai žvaigždės danguje plevena. Krūtinėj suspurda širdis, Tada ir sieloj įsižiebia viltis...
Taip norisi šioj žemėj būti, Matyti virsmą naujų kartų, Pasvajoti apie būtį. Norėtųsi, kad laikas eitų pamažu.
Kai užmerksiu aš akis, Nebematysiu tų žvaigždžių. Liks dar daug paslapčių Neįmintų, nepatirtų.
Bet žemėje bus žmonių. Kurie matys šį grožį nuostabiausią, Galės džiaugtis ir liūdėti, Svajot svajas gražiausias.
N. 2020.01.03
|