Levaniškiuose gyvenanti Nijolė Dukštaitė – Šablevičienė laisvalaikiu kuria eiles.  Jos eilėraščiai kupini ilgesio gimtinei, gamtos grožio pajautimo, skirti išėjusiems Mamai, Tėčiui, artimiems. Nijolė savo kūryba dalinasi su skaitytojais. Susipažinkime:

 

Vasarai

Gegužis pralėkė skubiai
Nubarstęs žiedlapiais baltais.
Atėjo vasara žalioji
Su laumžirgiais šmaikščiais.

Birželis vasara alsuoja,
Darželis skęsta gėlėse.
Mana širdis dejuoja
Kad laikas bėga nejučia.

Laukuos rugiai banguoja
Lyg jūra be krantų.
Vėjelis debesėliu pamoja
Upeliui skubančiam laukuos.

Tirštai nusėjai dangų
Tviskančiais žvaigždynais,
Mėnulį pakabinai už lango
Drauge su kvepiančiais gėlynais.

Kregždutės mėlynakės
Padange nardo neaukštai.
Sakyki, miela drauge,
Ar grožio per mažai?

Papuošus uogom skraistę
Tu vis skubi, leki.
Nejau taip bėga laikas,
Kad vardu Vasara esi.

O vasara gražuole,
Laukų gėlėm pasidabinus.
Mane palieki laukti
Net nieko nepriminus.

Prabėgs gėlėta vasara
Ir liks prisiminimai.
Tu man – gražiausia pasaka.
Tyriausia džiaugsmo ašara.

N. 2019-06-24  Levaniškis

 

Mėnesienos naktį

Kaip norėčiau paklajot žvaigždėtą naktį,
Neišsipildžiusias svajones apmąstyt,
Užgesusias žvaigždes uždegti,
Ryto žarą dar sutikt.

Kokios naktys mėnesienos!
Paslaptingos, nuodėmingos.
Bet pasaulis pražūtingas
Nori tas žvaigždes nuskint.

Gražiausias reginys šioj žemėj,
Kai žvaigždės danguje plevena.
Krūtinėj suspurda širdis,
Tada ir sieloj įsižiebia viltis...

Taip norisi šioj žemėj būti,
Matyti virsmą naujų kartų,
Pasvajoti apie būtį.
Norėtųsi, kad laikas eitų pamažu.

Kai užmerksiu aš akis,
Nebematysiu tų žvaigždžių.
Liks dar daug paslapčių
Neįmintų, nepatirtų.

Bet žemėje bus žmonių.
Kurie matys šį grožį nuostabiausią,
Galės džiaugtis ir liūdėti,
Svajot svajas gražiausias.

N. 2020.01.03