| Nauja paskyra
Powered by Core Design
 
 
Varlių veisykla ir Hario Poterio stebuklai
2020.06.02
Image
 
INGRIDA NAGROCKIENĖ, „Sekundė“, 2020-05-29

Per kelis kilometrus nuo Panevėžio rajono ribos nutolęs Traupis pavasarį tampa tikra varlių karalyste. Vienintelę tokią šalyje šių gyvių veisyklą įsirengusi miestelio bendruomenė dabar vakarais gali klausytis rečiausių rūšių kvarklių simfonijos. O jei dar suklyktų šio miestelio botanikos sode išaugusi legendinė mandragora, išgarsinta filmo „Haris Poteris“, gali nutikti ir labai baisių dalykų.
 
Dideli pinigai kvaksėms

Jaukus, pačiame rajono pakraštyje įsikūręs Traupis šį pavasarį pasipuošė netradicine skulptūra. Vidury miestelio įsitaisė milžiniška iš medinių lentelių menininko Žilvino Prano Smalsko sukurta varlė. Toli gražu ne kiekvienam mielas šaltakraujis gyvūnas – šio krašto simbolis, mat čia jau penkiolika metų gyvuoja vienintelė tokia Lietuvoje varlių veisykla.

Traupio botanikos sodas šiandien garsus ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Šią vietą per metus aplanko apie tūkstantis svečių, tarp kurių ir turistai iš 50 valstybių. 4 ha užimančiame gamtos kampelyje veši per 11 tūkst. skirtingų augalų ir knibžda 1500 įvairių gyvių. Vien boružių suskaičiuota 15 rūšių. Visas jas pritraukia per tris dešimtmečius kurta gamtos oazė.
Būtent šis sodas ir buvo pagrindinė priežastis atsirasti varlių veisyklai. Savo apylinkės varlėms išsaugoti ir jų populiacijai didinti traupiečiai prieš penkiolika metų gavo 100 tūkst. litų paramą.

„Norėjome plėstis, bet botanikos sodai ir tada, ir dabar nėra remiami, todėl bandėme lėšas prisitempti per varles“, pripažįsta Traupyje gyvenantis Sigutis Obelevičius, buvęs šio miestelio mokyklos direktorius ir biologijos mokytojas ekspertas, o dabar Anykščių meras.

Varlių viešbutis

 Tarupiečiai varlėms sukūrė visą infrastruktūrą – su kvaksių nerštavietėmis ir net viešbučiu, o šių gyvūnų populiacijai skaičiuoti pasamdė specialistą.

„Seniau dėl melioracijos, dabar dėl sausėjančio klimato varlių tiek Lietuvoje, tiek ir Europoje mažėja. Lietuvoje jų gyvena trylika rūšių, tik dviejų nėra aplink Traupį – tai medvarlės ir skiauterėtojo tritono. Turime nendrinę rupūžę, žaliąją varlę ir net naktimis įspūdingai „dainuojančią“, į Raudonąją knygą įrašytą kūmutę“, vardija S. Obelevičius. Šiuo metų laiku jas jau pamatyti sunku – balandį išneršusios varlės iškeliauja savais takais.

„Traupio pakraštyje dar nuo kolūkio laikų buvio sąvartynais virtę karjerai. Bendruomenė juos išvalė, suformavo du tvenkinius: vieną maudytis miestelio vaikams, kitą – veistis varlėms. Balandį pastarasis plyšauja nuo kvarkimo“, - pasakoja S. Obelevičius.

Varlių veisykla iškasta saulėtoje, šiltoje vietoje, apžėlusi vandens augalais. Pats tvenkinys labai seklus. O jo vidury stūkso sala. Pasak gamtos žinovo, tokios sąlygos instinktyviai traukia varliagyvius.

Į šią vietą žaliosios grįžta lapkritį peržiemoti. Šalia veisyklos matyti kalnelis, o jo gilumoje specialūs urvai iš šiaudų ir akmenų, link jų nuo žemės paviršiaus veda kanalai.

„Seniau, kai laukuose būdavo daug akmenų, šieno kupetų, varlės puikiai susirasdavo vietas peržiemoti. Dabar tokių sąlygų šiems gyvūnams aptikti sunkiau“, pasakoja biologas.

Aplink parką per penkias paras

Maža varlių veisykla įrengta ir pačiame Traupio botanikos sode. Čia šie gyviai gali didžiuotis gyvenantis itin išskirtinėje aplinkoje – vandens augalų ekspozicijoje, kur ne tik į Raudonąją knygą įrašyta gegužraibė, bet ir nuodingoji nuokana.Pastarasis augalas žaibiškai paralyžiuoja kūną ir prišaukia mirtį. Ir toks pavojus – pačiame mokyklos kieme. Bet buvęs jos direktorius juokiasi, kad miestelio vaikai gamtą pažįsta puikiai. Jie kasdieną mato ne tik varles, bet ir žalčius, pačius įvairiausius vabalus. Šiame parke gyvena net žmogaus nebebijančios voverės. Viena jų, nors ir matydama po parką vaikšinėjančius svetimus atvykėlius, visai jų nesibaimindama įžūliai vogė kankorėžius nuo basų kojų tako.

„Net dirbtinę pelkę susikūrėme – iškasėme didelę duobę, ją pripylėme durpių ir apsodinome samanomis, augalais iš natūralių pelkių“, - pasakoja S. Obelevičius ir rodo dar tundras Lietuvoje menantį labai retą augalą – laplandinį karklą bei į latvių tradicinį alkoholinį gėrimą dėl kvapo dedamą pajūrinį sotvarą.

Vien pastaraisiais metais botanikos sodas praturtėjo naujai pasodintomis per 500 augalų rūšių.

„Skaičiavau, kad jei nors minutę sustočiau prie kiekvieno šiame sode esančio augalo, mano kelionė po parką truktų penkias paras“, – šypsosi S. Obelevičius.

Šiame sode auga net ir pasaulinės retenybės – Kinijos kalnuose viešintis, smulkiais lapeliais pasidabinęs klevas. Jį gamtininkas įsigijo iš lenkų gamtininkų.

Klykianti žolė


Iš sėklos biologas išaugino ir įvairiausiomis legendomis apipintą, Biblijoje aprašomą mandragorą. Šiais laikais labiausiai ją išgarsino filmas „Haris Poteris“, kuriame žmogaus kūna primenanti mandragoros šaknis ima klykti.

Ši istorija ne scenarijaus autorių išgalvota, o sukurta pagal senuosius padavimus. Jie pasakoja, kad raunama mandragora siaubingai klykia, o šis klyksmo garsas gali nužudyti žmogų. Todėl magiškų galių neva turinčios žolės ieškoti reikia labai atsargiai ir sumaniai.

Rauti ją, pasak legendų, galima naktį, augavietę apipylus šlapimu, kad žmogų pajutusi šaknis neįsiraustų gilyn į žemę. O dėl grėsmingo klyksmo būdavo pasitelkiami šunys, kurie numetus mėsos gabalą ant radimvietės išrausdavo stebuklingąją mandragorą į paviršių ir krisdavo vietoje negyvi.

Ilgą laiką europiečiai manė, jog „žemės žmogutis“ išauga tik ten, kur į žemę nulaša pakarto nusikaltėlio sperma, taip pat tikėta, kad tai Britanijos šiaurėje po žeme buvusio didelio Mandragorijaus miesto burtininkės užkeikti gyventojai.

Protėviai šį augalą naudodavo daugybei ligų gydyti, bet netinkamai jį paruošus išeidavo nuodai. Iki šiol magija tikintys žmonės šio augalo šaknį naudoja meilei ir turtams pritraukti.

„Meilė – nepastovus dalykas, taip ir su augalais – vieni labai patinka, o paskui jau nori kitų. Kurį laiką svajojau turėti ir mandragorą. Ją, gana brangią, parsisiunčiau iš Anglijos. Ir pažiūrėkite, kas išaugo – jokio įspūdžio“, - visiškai kuklų legendinį lapuotį rodo S. Obelevičius.

Svetimų kraštų stotelės

Grožio nebūtina ieškoti labai toli. Dabar lietuvių taip mėgstamas japoniškas sakuras S. Obelevičius siūlo mainyti į obelis. Jų Traupio botanikos sode esama keisčiausių rūšių, tarp kurių net vyšnios dydžio obuolius vedantis medis.

„Turiu pasakyti, kad Traupio botanikos sodas japonams labai patinka. Nors mus skiria tūkstančiai kilometrų, turime bendrą gamtos pajautą“, - pastebėjo gamtininkas.

Nors japoniško sodo traupiečiai kurti nesiryžta – tai atskira filosofija, bet plačioje gamtos oazėje visgi yra plotelis šios tautos augalams. Kai kurie jų net neturėtų augti Lietuvoje dėl jos klimato, bet kad ir kaip keista, Traupyje auga.

Ir ne vieną tokį eksponatą, susitaikiusį su svetimomis savo prigimčiai sąlygomis, galima aptikti šioje Traupio gamtos karalystėje. Sekvojos, buksmedžiai ir įvairūs spygliuočiai sėkmingai puošia Šiaurės Amerikos augalų plantaciją.

„Jau beveik nebėra valstybinės žemės Traupyje, kurios nepanaudotume botanikos sodui plėsti. Prie bažnyčios driekiasi skirtingų veislių alyvų krūmai, jazminų alėja. Tulpių lysvėje per 400 jų rūšių, turime 70 skirtingų rūšių magnolijų, 20 rūšių plaštakinių klevų“, - gali vardinti ir vardinti S. Obelevičius.

Ir kas keisčiausia, anot jo, plačiam ir išskirtiniam botanikos sodui nereikia nė tvoros. Traupio gyventojai šias grožybes, taip pat ir keistenybes, laiko savo tabatybės dalimi, jas saugo ir didžiuojasi.

„Tai Traupio botanikos sodas ir mes visi jį puoselėjame. Dar nebuvo čia jokios vagystės, niekadarystės. Tačiau vaizdo kameras, saugančias nuo prašalaičių iš svetur, visgi turime, o sodą ir varlių veisyklą prižiūri darbuotojas“, - įspėja S. Obelevičius.
 
Image
 
Image
 
Image
 
Image
 
Image
 
Image
 
Image
 
Image 
 
P. Židonio nuotraukos
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2020.06.02 )
 
Kitas >
 
 
proDESIGN.lt


   
 
 
 
 
 

Copyright © 2020 Traupis.lt