| Nauja paskyra
Powered by Core Design
 
 
Traupio tremtiniai
2009.06.14

 

“Pavasario paukščiai į tėviškę grįžta.
O mes ar sugrįšim kada?
Prabėgs mūsų dienos, gražioji jaunystė,
Širdy pasiliks vien skriauda.“

Traupietė tremtinė E.Miškinienė


        Sovietinis genocidas Lietuvoje buvo labai žiaurus. Verta vos ne kasdien prisiminti šiuos skaičius: 1940 – 1959 metais Lietuva neteko 1 122 660 žmonių. 3350 vyrų 1941 m. birželio 14 d. buvo atskirti nuo šeimų ir išvežti į lagerius. ( 2230 iš jų – į Krasnojarsko lagerius). 52 proc. šių vyrų žuvo, 30 proc. likimas nežinomas.Buvo tremiamos šeimos – iš viso 14 269 žmonės, tarp jų 5140 vaikų iki 16 m. ( 142 vaikai mirė pakeliui į trėmimo vietas). 70 proc. šių vaikų mirė nesulaukę 2 metų.

       Ar beldžiasi jų vėlės į mūsų širdis? Ar vos bebrėkštančio birželio 14 –ios ryto ramybę suardę daužomų durų, rusiškų keiksmų, vaikų klyksmo, moterų raudų garsai nuaidėjo į nebūtį? Ar panirę į savo rūpesčius pajuntame ištiestame senučiukės delne ir akyse šešėlį 
tos lemties, kuriai buvo nublokšti šimtai tūkstančių mūsų senelių, tėvų, kaimynų?

Traupio tremtinių sąrašas

1.Andriūnai (6 žmonės) , Vičiūnų k.
2. Auguliai ( 3 ), Nevėžninkų k.
3. Banilevičiai (4 ), Mickūniškių k.
4. Bubinienė Veronika, Klaibūnų k.
5. Čepienė S., Čepaitė V., Nevėžninkų k.
6. Dirsiai (4), Janapolio k.
7. Ederavičienė M., Traupis
8. Gečauskai ( 4), Ustronės k.
9. Grabiai ( 5), Traupis
10. Jogielai (5), Vaidevučių k.
11. Kazlauskai ( 4), Naujadalio k.
12. Kiziai ( 5), Mickūniškių k.
13. Kontautai ( 3), Traupis
14. Laurinavičiai (5), Mickūniškių k.
15. Laurinčikai (3), Užurasčių k.
16. Lukšiai (5), Žiurlių k.
17. Mačiuliai (3), Laukagalių k.
18. Medinienė M., Klaibūnų k.
19. Misiūnai (2), Zacišės k.
20. Orvidai (2), Benediktavos k.
21. Parojai (4), Zablocės k.
22. Pasmokai (6), Naujadalio k.
23. Pastuškovai (4), Girelės k.
24. Petkevičienė J., Petkevičiūtė S., Gudžiupio k.
25. Petravičiai (4), Žaliosios k.
26. Pučinskaitės A. ir S., Traupis
27. Putnos (6), Putriškių k.
28. Sadauskai (9), Žiurlių k.
29. Stalioniai (3), Papartynė
30. Šniukštos ( 7), Girelės k.
31. Vanagai (3), Naujadalio k.
32. Vilčiauskai (2), Girelės k.
33. Vingilis K., Mickūniškių k.
34. Visiaučienė V., Mickūniškių k.
35. Žemaičiai (3), Mickūniškių k
36. Mincė V., Levaniškių k.


Pastaba: Gali būti netikslumų arba ne visi įtraukti į sąrašą.

Tremtinės Emilijos Miškinienės ( 1918 – 2003) atsiminimai, užrašyti 1999 m.

„ 1944 m. mano vyrą Julių Miškinį paėmė į kariuomenę. Buvo nuvežtas į Pabradės stotį, bet už savaitės jau buvo namuose – pabėgo su keletu jaunų vyrų ir ėmė slapstytis. Susirado daugiau bendraminčių, įsigijo šautuvus ir nuo tos dienos prasidėjo vargingas gyvenimas. Tuo metu dar mažai kas slapstėsi, bet mano vyras buvo patriotas. Kai aš jo paklausdavau, kodėl tu taip vargsti, jis atsakydavo: „Kokia tu lietuvė, jei nori man drausti, aš netarnausiu skeltanagiams...“

Dažnai vyko susišaudymai. Jis vis vargo ir kam reikėjo – padėjo. Kai vykdavo skrebų suvažiavimai (daugiausia būdavo Taujėnų, Raguvos, Kavarsko ir Troškūnų) tada daugiausiai slapstėsi Repšėnų ir Juodgirio miškuose ir priešinosi.

Kartą pas pasiturintį ūkininką kaimyną Semėną buvo susirinkę skrebai konfiskuoti karvių. Vyras su draugais visa tai stebėjo už miškelio. Tuo metu stribai pamatė ir pradėjo šaudyti. Aleksiūną susprogdino granata, o mano Julių peršovė kiaurai: kulka perskrodė vidurius ir išėjo per nugarą. Šalia buvusiam draugui jis dar spėjo ištarti: „vyrai, manęs nebėra“..., dar kiek paėjo ir nukrito.Kurį laiką dar buvo gyvas. Skrebai subėgo ir su šautuvų buožėmis pradėjo mušti jį per galvą. Kaimynė po to pasakojo, kad užbėgę pas ją skrebai mazgojo kruvinas rankas ir kalbėjo : „Ot banditas, dar šaukėsi Jėzaus...“. Prie Juliaus nubėgo jo mama. Sako, guli sūnelis, smegenys iškritę, tai su skaryte surišo galvelę ir paliko. Manęs prie jo eiti neleido. Tada buvau nėščia su ketvirtuoju.
Norėjau jį palaidoti kapinėse, bet skrebų viršininkė Golupkova neleido, teko palaidoti prie namų. Vyras dar buvo nepalaidotas, kai kitą dieną atvažiavo stribai iš Raguvos, pavarė padvadas ūkininkus ir kas tik buvo namuose, viską išvežė: indus, vilnas, siūlus, arklių pakinktus, grūdus, lašinius, miltus, kiaules, arklius, dvi karves, net vaikų rūbelius iš lovelių ištraukė.

(...) 1949 m. kovo 25 d. pasigirdo daužymas į duris. Įėjo du kareiviai ir liepė ruoštis kelionei į Sibirą. Aš paklusau, nes žinojau, kad niekas neužstos.Kartu gyveno anyta, prašiau, kad ją paliktų. Surašė gyvulius, baldus, babytei nieko nepaliko, tik tą lovą, ant kurios gulėjo. Vežė mane su keturiais vaikučiais arkliu iki Levaniškių tilto, po to iškėlė į mašiną ir nuvežė iki Panevėžio į Traukinį. Susodino į gyvulinį vagoną užkaltais langais. Vežė ilgai, neišleisdavo ant savo reikalo, teko „daryti ant kibiro“.  

Išlaipino Tuluno mieste (Irkutsko sritis). Buvom aptekę gyviais, tad nuvarė visus į pirtį.
Iš Tuluno nuvežė apie 100 km į „Krutoj kliuč“ kaimelį. Barakuose apgyvendino 80 šeimų. Teko dirbti miško darbus: pjoviau čiuričkas iš beržinių rąstų, voliojau sienojus į upę, dirbau plytas, skaldžiau malkas, žiemą vežamiems sienojams taisiau kelius. Mergaitė eidavo į mokyklą, prižiūrėjo broliukus. Nusipirkom ožkytę, eidavom „užsikasti bulvių pas rusus. Parduotuvėj buvo galima nusipirkti aliejaus, duonos,kuri kainavo brangiai – 3 rb. Kartais vyro sesuo mums atsiųsdavo siuntinėlius iš Lietuvos, kurie mums buvo didelis džiaugsmas. 

Visko buvo. Ir sirgom ir sveikom. Bet didžiausia liga buvo tėvynės ilgesys. 

Image 

Emilija Miškinienė su vaikais, ištremta į Irkutsko sritį, Tulunsko rajoną (1949) 

Iš Sibiro paleido 1957 m. birželio 30 d. Grįžę dar radom gyvą babytę. Namas buvo labai apleistas, stogas kiauras. Buvo susitvėręs kolūkis – Traupio Švyturys. Pirmininkas Šileikis sušaukė susirinkimą dėl mūsų priėmimo į kolūkį. Davė mums 30 a pasodintų bulvių ir šiaudų stogui uždengti.Buvo tokių, kurie nekentė mano vaikų, ruskiokais vadino.“

 

Image

Uigato barakai 

 

Image

Miško kirtimo darbai. 1957 

 

Image 

Pirmoji komunija. 1956.12.02 

Bibliotekoje užrašyti tremtinių Aloyzo Kažukausko, Jono Veriko, Valerijos Jogėlaitės – Ivanauskienės prisiminimai ir politinių kalinių: Alberto Stankelio, Antano Gritėno, Kazio Bubino prisiminimai.

 

Image 

Valerija - Jogėlaitė Ivanauskienė su vaikais, ištremta 1948 m. į Mansko r.Krasnojarsko sritį, Pinijos gyvenvietę 

Jonas Verikas ( g.1910) 1970 m. rašė: „ Lietuviai, numeskim visus raizginius nuo savo akių ir proto ir pradėkim dirbti savo ir Lietuvos naudai, o ne svetimtaučiams, kurie mūsų žmones lietuvius pavertė darbo įrankiais: kastuvais, šakėmis, grėbliais...“ 

 

Parengė Ramunė Musteikienė 

Paskutinį kartą atnaujinta ( 2009.06.14 )
 
< Ankstesnis   Kitas >
 
 
proDESIGN.lt


   
 
 
 
 
 

Copyright © 2020 Traupis.lt